1559 m. pavasaris

Kembridžšyro paupy žydėjo pabirę gelsvi ir skaisčiai geltoni narcizai, gyvatvorėse giedojo strazdai. Emė Dadli kiekvieną rytą išlėkdavo pajodinėti su ponia Vuds, negalinčia atsižavėti savo viešnia, kurią žavėjo avys laukuose ir pro pilką peržiemojusią velėną besikalanti šviežios žolės žaluma.

— Jums tikriausiai norėtųsi savo ūkio, — pastebėjo ponia Vuds, jodama pro jauną ąžuolų giraitę.

— Aš tikiuosi, kad mes nusipirksime Fličem Holą, netoli savo senųjų namų, — linksmai atsakė Emė. — Pamotė man parašė, kad skvairas Saimsas pasirengęs jį parduoti, o tas namas man visuomet patiko. Tėvelis sakydavo, jog visus turtus atiduotų, kad jį gautų. Prieš keletą metų vylėsi jį nupirkti mums su Robertui, tik tada... — Ji patylėjo. — Na, bet dabar manau, jog galėsime jį įsigyti. Ūkis turi tris gerus miško plotus, per jį teka dvi upės, ten, kur jos susilieja, driekiasi puikios drėgnos paupio lankos, o aukštėliau gerai dera javai, daugiausia miežiai. Kur aukščiausia — ganyklos avims, o tas bandas aš žinau, jodinėjau ten nuo pat vaikystės. Milordui patiko ta vieta, jis būtų nupirkęs ūkį, bet prasidėjo bėdos... — Emė vėl nutilo. — Na, — linksmiau prakalbo ji po valandėlės, — aš paprašiau Ližės Odingsel, kad parašytų jam, jog ūkis parduodamas, dabar laukiu jo atsakymo.

— Tai jūs nesimatėte nuo tada, kai karalienė paveldėjo sostą? — negalėjo patikėti ponia Vuds.

Emė nusijuokė.

— Taip! Skandalas, ar ne? Tikėjausi, kad jis grįš namo Kalėdoms, netgi žadėjo pasirodyti, bet kaip vyriausiasis žirgininkas, jis atsakingas už visas rūmų linksmybes ir turi stirtas darbo. Juk, kaip žinia, karalienė kasdien jodinėja arba medžioja. Jis turi prižiūrėti arklides, rūpintis visomis rūmų pramogomis, vaidinimais, pokyliais, vakarėliais ir panašiai.

— Jūs nenorite prie jo prisijungti?

— O, ne, — ryžtingai atsiliepė Emė. — Gyvenau su juo Londone, kai dar buvo gyvas uošvis ir visa šeima. Tai buvo klaiku!

Ponia Vuds nusijuokė.

— Kodėl? Kas ten tokio klaikaus?

— Dažniausiai per dieną nėra kas veikti, tik stovėti ir plepėti apie nieką, — atvirai pripažino Emė. — Vyrai, aišku, turi reikalų Slaptojoje taryboje ar parlamente, dalyvauja nesibaigiančioje rentų, vietų ir malonių medžioklėje. Moterys gali patarnauti karalienės kambariuose ir nieko daugiau. Reta kuri domisi karalystės reikalais, o vyrams mano nuomonė nerūpi. Man tekdavo per dienas sėdėti su savo anyta, kuriai terūpėjo jos vyras hercogas ir sūnūs. Keturi mano vyro broliai buvo vienas už kitą šaunesni, vienas kitam ištikimi be galo, be to, Robertas turėjo dvi seseris, ledi Kateriną ir Mariją...

— Ta, kuri dabar yra ledi Sidni?

— Taip, ta pati. Jie visi įsitikinę, kad seras Robertas yra nepranokstamas ir jokia moteris niekada netiks jam į porą. Aš mažiausiai. Jie visi laikė mane kvailele, todėl kai man buvo leista išvykti, mielai sutikau.

Ponia Vuds nusijuokė kartu su Erne.

— Tikras košmaras! Bet juk turėjote susidaryti savo nuomonę, būdama pačios valdžios širdyje.

Emė liūdnai atsakė:

— Labai greitai supranti, kad toje šeimoje savo nuomonę pareikšti gali, jeigu ji neprieštarauja hercogo valiai, kitaip geriau jos neviešinti. Ir nors mano vyras stojo prieš Mariją Tiudor, visuomet laikiau ją tikra karaliene ir žinojau, kad jos tikėjimas nugalės. Bet ir man, ir Robertui buvo geriau, jeigu savo mintis ir nuomonę pasilaikysiu sau.

— Koks tvirtybės išbandymas! Niekada nepasakyti žodžio prieš, kai šeimynykščiai tokie arogantiški!

— Jau geriau nepasakosiu, — sukikeno Emė. — Blogiausia, kad seras Robertas visai kitoks. Kai susipažinome mano tėvo namuose, jis buvo mielas ir meilus vaikinukas. Mes ketinome įsigyti nedidelį dvarelį ir laikyti avis, veisti arklius. O štai dabar aš nesulaukiu jo grįžtančio namo.

— As visuomet troškau patekti į rūmus, — įsiterpė ponia Vuds. — Misteris Vudsas kartą nusivežė mane pasižiūrėti senosios karalienės pietų — buvo labai iškilminga.

— Jie tęsiasi visą amžinybę, — atšovė Emė. — Maistas amžinai atšalęs, dažnai taip prastai paruoštas, kad visi grįžta į savo kambarius ir valgo ta, ką pagamina nuosavi virėjai. Neleidžiama laikyti savo medžioklinių šunų, negali turėti daugiau tarnų, nei leidžia lordas rūmų tvarkytojas, privalai derintis prie dvaro dienotvarkės... vėlai keltis ir vėlai gultis, nors vos bepastovi ant kojų.

— Bet toks gyvenimas serui Robertui patinka? — taikliai pastebėjo ponia Vuds.

Emė linktelėjusi galvą pasuko žirgą namo.

— Kol kas — taip. Jis gimė rūmuose, augo su karališkąja šeima. Gyveno kaip princas. Bet žinau, jog širdyje jis tebėra tas jaunuolis, kurį pamilau — netrokštantis nieko kita, tik gerų ganyklų, kuriose galėtų veisti nuostabius žirgus. Žinau, jog privalau tuo tikėti, kad ir kiek man tai kainuos.

— O kaip jūs? — švelniai paklausė ponia Vuds, paragindama savo arklį arčiau jaunosios ponios.

— Aš tikiu, — tvirtai atsakė Emė. — Laukiu jo, tikiu, kad vyras sugrįš namo pas mane. Ištekėjau už Roberto, nes mylėjau jį taip, kaip jis mane. O Robertas vedė mane, nes mylėjo taip, kaip aš jį. Kai šita karalienė visiems įkyrės, kai visos rentos ir vietos bus išgraibstytos, privilegijos išdalintos, kai Robertas turės laiko, grįš namo pas mane, į mielus mūsų namus, kur apie kumeles sukiosis mieli kumeliukai ir viskas bus taip, kaip turi būti.

Elžbietos flirtas laiškais su Ispanijos karaliumi pasėjo nerimą Viljamo Sesilio širdyje, kėlė susirūpinimą Katerinai Nol, bet Marija Sidni, pusbalsiu tardamasi su savo mylimu broliu Robertu Dadliu, neatrodė nusivylusi.

— Esu įsitikinusi, kad ji tik stengiasi paversti Pilypą savo sąjungininku, — tyliai pasakė moteris. — Ir, žinoma, mėgaujasi padėtimi. Ji negali gyventi nuolat negarbinama.

Robertas linktelėjo. Jie jojo greta, žingine grįžinėjo namo po medžioklės, atleidę suplukusių, tankiai alsuojančių arklių vadeles. Priekyje su Katerina Nol ir mielo veido jaunuoliu, naujoku rūmuose, risnojo karalienė. Robertas Dadlis, gerai įsižiūrėjęs į vaikiną, liko ramus. Elžbieta niekuomet neįsimylės vien dėl dailaus veidelio; jai reikia vyro, kuris atimtų kvapą.

— Sąjungininku prieš Prancūziją? — pasitikrino jis.

— Kaip įprastai, — atsakė sesuo. — Pilypas kovojo su mumis, kai Prancūzija paėmė Kalė, mes kovėmės už jį, kai prancūzai pagrasino Nyderlandams.

— Ar Elžbieta tikisi, kad Pilypas liks draugiškas jai stojus prieš Škotijos regentę? — paklausė vyras. — Ar jai patinka Sesilio planas paremti škotų protestantus? Ar valdovė ką nors svarsto, kai lieka viena su savo moterimis? Ar ji rengiasi karui, kaip ragina Sesilis?

Marija papurtė galvą.

— Ji kaip blusotas arklys. Niekaip nenurimsta. Kartais jai atrodo, kad norėtų padėti protestantams, nes jie to paties tikėjimo, o prancūzai — didžiausia grėsmė mūsų taikai. Bet kitąkart ji bijo žengti pirmą žingsnį prieš kitos šalies valdovą. Nerimauja, kad įgis priešų čia. Be to, ji nuolat būgštauja, kad kas nors slapčia įsliūkins pas ją su peiliu ir užpuls. Valdovė nedrįsta imtis nieko, kas pagausintų jos priešų gretas.

— Sesilis įsitikinęs, kad Prancūzija yra didžiausias mūsų pavojus ir kad turime kautis su jais dabar, kol škotai sukilę prieš savo valdovus. Turime pasinaudoti momentu, kai jie šaukiasi mūsų pagalbos. — Robertas suraukė antakius.

— Sesilis norėtų, kad ji ištekėtų už Arano, — spėjo Marija. — Ne už Pilypo. Sesilis labiau nei kas kitas nekenčia ispanų ir katalikų, nors visuomet kalba labai ramiai ir apgalvotai.

— Ar esi kada nors mačiusi Araną?

— Ne, bet Katerina Nol labai jį aukština. Sako, kad jis gražus ir protingas, be to, pretenduoja į Škotijos sostą po Marijos, Škotijos karalienės. Jeigu Elžbieta už jo ištekės, vyras nugalės regentę ir atsisės į sostą, tuomet jų sūnus suvienytų abi karalystes.

Marija pastebėjo, kaip apsiniaukė brolio veidas.

— Jis yra didžiausias mūsų pavojus, — tarė Robertas. Ir Marija suprato, jog brolis kalba ne apie pavojų Anglijai, o apie pavojų jiems.

— Tu valdovei labiausiai patinki iš visų dvaro vyrų, — šypsodamasi nuramino ji. — Karalienė nuolat mini, koks esi įgudęs, koks dailus. Ji nuolat primena, ir net jauniausios freilinos žino, kad norėdamos jai įsiteikti turi pagirti puikų tavo jojimo būdą, gerai prižiūrimus arklius ar puikų skonį renkantis drabužius. Leticija Nol tiesiog nekukliai kalba apie tave, o karalienė juokiasi.

Marija tikėjosi brolį pralinksminti, bet jo veidas liko paniuręs.

— Kas man iš to, jeigu turiu žmoną? — paklausė jis. — Be to, Elžbieta netekės, nesiskaitydama su sostu.

Brolio žodžiai sukrėtė Mariją.

— Ką? — paklausė ji.

Vyras drąsiai pažvelgė į sutrikusį sesers veidą.

— Elžbieta netekės, jeigu tai kirsis su jos politika, nepaisydama savo norų, — tiesiai atšovė jis. — O aš nesu laisvas.

— Na, žinoma! — išlemeno ji. — Robertai, broli, aš žinau, kad esi jos numylėtinis — visas pasaulis tai žino! Mes visos erziname karalienę, kad ji mato tik tave. Todėl pusė dvariškių tavęs nekenčia. Bet aš ir nesapnavau, kad svajoji apie ką nors daugiau.

Dadlis patraukė pečiais.

— Žinoma, svajoju, — atsakė paprastai. — Tik neįsivaizduoju, kaip tai padaryti. Esu vedęs vyras, mano žmona ne iš stipriausių, bet ji tikrai nemirs dar mažiausiai dvidešimt metų, o aš to ir nelinkėčiau. Elžbieta yra tikra Tiudor. Ji geis ištekėti tiek dėl valdžios, tiek iš aistros, kaip pasielgė jos sesuo, kaip tėvas darė, ir ne kartą. Aranas būtų jai puiki pora, nes galėtų suvienyti škotus prieš Prancūziją ir sumušti prancūzus savo šalyje, o tada vedęs Elžbietą sujungti Angliją ir Škotiją į neįveikiamą karalystę. Tuomet jis mane pašalins.

Marija Sidni neramiai paskersakiavo į brolį.

— Bet jeigu Anglijai tai geriausia? Nors ir prieštarauja mūsų asmeniniams norams? Jeigu tai geriausia Anglijai?

— Nėra jokios Anglijos, apie kurią kalbi, — šiurkščiai atšovė jis. — Nėra tokios visumos, kuri vadinasi Anglija. Yra tik keletas kilmingų giminių: mes, Hovardai, Pariai, vis dar kylantys Sesiliai, Persiai, Neviliai, Seimurai ir didžiausi plėšikai iš visų — Tiudorai. Anglijai gerai tai, kas paranku pranašiausiai giminei iš visų, o pranašiausia yra ta, kuri geriausiai tvarko savo reikalus. Tai puikiai žinojo mūsų tėvas, tokią ateitį planavo ir mums. Dabar kilmingiausia krašto šeima yra Tiudorai, ne per seniausiai buvome mes. Ir vėl būsime. Žiūrėk savo šeimos gero, sese, kaip aš žiūriu, ir Anglija iš to tik laimės.

— Kad ir ką tu planuoji mūsų šeimai, negali tikėtis vesti karalienę, — vos girdimai ištarė Marija. — Žinai, kad negali. Yra Emė... o ir pati karalienė nesutiks.

— Nėra prasmės būti favoritu, jeigu nesieki tapti pirmuoju krašto vyru, — atsakė Robertas. — Kad ir kokį titulą turėtum.

Taip pat staiga, kaip atvyko pas Vudsus, kovo viduryje Emė pranešė jiems, jog turinti iškeliauti.

— Kaip gaila, kad išvykstate, — šiltai sušuko ponia Vuds. — Tikėjausi, kad kartu sulauksime gegužės.

Emė buvo suglumusi iš džiaugsmo.

— Jeigu galėsiu, atvyksiu kitais metais, — išbėrė ji. — Bet seras Robertas ką tik pakvietė mane susitikti su juo Kambervelyje. Mano mamos pusbroliai Skotai turi ten namą. Žinoma, turiu išvykti nedelsdama.

Ponia Vuds aiktelėjo.

— Į Kambervelį? Ar jis nori, kad atvyktumėte į Londoną? Nusiveš jus į rūmus? Pamatysite karalienę?

— Nežinau, — patenkinta nusijuokė Emė. — Manau, jis nori nupirkti mums namus Londone, kad galėtų priimti savo bičiulius. Jo šeimai anksčiau priklausė Sionas, galbūt karalienė vėl jį grąžins.

Ponia Vuds prispaudė delnus prie skruostų.

— Tuos didžiulius rūmus! Erne! Kaip seras Robertas iškilo! Kokia jūs būsite ponia! Negalite mūsų pamiršti. Parašykite man ir papasakokite, kaip jums sekėsi rūmuose.

— Gerai! Būtinai parašysiu ir viską papasakosiu. Viską! Kaip apsirengusi karalienė, kokia jos aplinka ir taip toliau.

— Galbūt ji paskirs jus viena iš savo freilinų, — tarė ponia Vuds, jau įsivaizduodama, kokios perspektyvos atsiveria Emei. — Roberto sesuo jau tarnauja rūmuose, tiesa?

Emė iškart papurtė galvą.

— O, ne! Negalėčiau būti freilina. Ir Robertas manęs nesiūlys. Jis žino, kad nekenčiu rūmininkės gyvenimo. Bet jeigu vasarą persikeltume į Fličem Holą, žiemą galėčiau su juo gyventi Londone.

— Tai jau tikrai galėtumėt! — sukikeno ponia Vuds. — O kaip suknelės? Ar turite viską, ko jums gali prireikti? Gal galėčiau ką nors paskolinti? Žinau, mano suknios tikriausiai beviltiškai nemadingos...

— Užsisakysiu naujų Londone, — džiūgaudama pareiškė Emė. — Kai milordas buvo šlovės viršūnėje, jis niekuomet neprieštaraudavo, kad drabužiams išleisdavau nemažą sumelę. O jeigu rasiu ką nors panašaus į savo jojimo kostiumą, būtinai jums atsiųsiu.

— Oi, kaip miela, — apsidžiaugė ponia Vuds, įsivaizduodama, kad bičiulystė su Erne įtrauks ją į tviskantį dvariškių ratą. — O aš atsiųsiu jums pirmųjų žemuogių. Pažadu.

Pro duris galvą kyštelėjo ponia Odingsel, jau su kelioniniu apsiaustu, pasislėpusi po kapišonu nuo vėsaus ryto oro.

— Miledi? — paklausė ji. — Arkliai laukia.

— Šitaip skubiai! — aiktelėjo ponia Vuds.

Bet Emė jau buvo prie durų.

— Negaliu gaišti, milordui manęs reikia. Jeigu ką nors pamiršiu, atsiųsiu žmogų paimti.

Ponia Vuds palydėjo ją prie trypčiojančių arklių.

— Aplankykite ir vėl, — tarė moteris. — Galbūt užsuksiu pas jus į Londoną. Gal net susitiksime naujuosiuose jūsų namuose.

Arklininkas kilstelėjo Emę į balną, ji paėmė vadeles ir nusišypsojo poniai Vuds.

— Man buvo taip smagu pas jus paviešėti. Kai mudu su milordu įsikursime naujuosiuose namuose, turėsite atvykti pas mus pasisvečiuoti.

Sesilis savo ranka parašė asmeninį memorandumą Elžbietai.

Vaitholo rūmai Kovo dvidešimt ketvirtoji

Dėl jūsų susirašinėjimo su Ispanijos karaliumi Pilypu

1. Karalius Pilypas yra atsidavęs katalikas ir tikėsis, kad žmona išpažins jo religiją. Jeigu jis teigia priešingai, meluoja.

2. Jis gali apginti mus nuo Prancūzijos šiandieninėje rizikingoje situacijoje su Škotija, tačiau įtrauks mus į karą su Prancūzija tada, kai pats užsigeis ir sugalvos pretekstą. Primenu Jums, kad jeigu ne jis, prancūzai nebūtų puolę Kale. Jis nepadės mums susigrąžinti Kalė uosto.

3. Jeigu sugalvosite už jo tekėti, mes neteksime protestantiškos Anglijos, kuri jo nekenčia, paramos.

4. Ir neįgysime paramos iš anglų katalikų, kurie taip pat jo nekenčia.

5. Jis negali vesti, nes buvo susituokęs su netikra Jūsų seserimi, nebent gautų popiežiaus atleidimą.

Jeigu pripažinsite popiežiaus galią, tuomet teks pripažinti ir jo nutarimą, kad Jūsų tėvas ir Katerina Aragonietė iš tiesų buvo susituokę, tada Jūsų motina bus laikoma karaliaus meiluže, o į Jus bus žiūrima kaip į pavainikę.

Tokiu atveju, jūsų pretenzijos į sostą neteisėtos.

Tai kodėl Pilypas nori Jus vesti?

6. Bet kuris vaikas, kurio susilauksite su Ispanijos karaliumi Pilypu, bus auklėjamas kaip katalikas.

7. Vaikas bus Jūsų, todėl turėsite pasodinti į Anglijos sostą princą kataliką.

8. Akivaizdu, kad negalite tekėti už Pilypo, todėl reikia parinkti tinkamą momentą jį atstumti.

9. Jeigu pernelyg ilgai užtempsite, galingiausias Europos vyras liks kvailio vietoje.

10. O toks žingsnis nėra išmintingas.

— Apgailestauju, — maloniai tarė Elžbieta grafui Ferijai, ispanų ambasadoriui. — Bet tai neįmanoma. Žaviuosi jūsų valdovu daugiau, nei drįstu prisipažinti.

Grafas Ferija po keletą mėnesių trukusių nelengvų piršlybų su moterimi, kurios niekada nemėgo ir kuria nepasitikėjo, žemai nusilenkė ir stengėsi, kad pokalbis nenukryptų už logikos ir diplomatiškai priimtinos kalbos rėmų.

— Jis irgi žavisi jumis, jūsų didenybe, — atsakė ambasadorius. — Jūsų sprendimas jį nuliūdins, tačiau jis visuomet liks jūsų draugas, jūsų šalies draugas.

— Suprantate, esu eretike, — bėrė Elžbieta, — aš kategoriškai neigiu popiežiaus valdžią. Visi tai žino. Karalius tiesiog negalėtų manęs vesti. Aš sukelčiau jam per daug rūpesčių.

— Tuomet jis bus jūsų brolis, — atsakė grafas. — Mylintis jūsų brolis, kaip visuomet.

— Santuoka būtų visiškai, absoliučiai neįmanoma, — pakartojo Elžbieta dar nuoširdžiau. — Prašau, perduokite jam, kad labai apgailestauju ir liūdžiu.

Žemai lankstydamasis grafas traukėsi iš priimamojo, kol įnoringa jauna karalienė nepadarė abiem gėdos. Jis pastebėjo, kad ašaros ima tvenktis Elžbietos akyse, lūpos pradeda virpėti.

— Tuojau pat jam parašysiu, — ėmė raminti vyras. — Jis supras. Visiškai jus supras.

— Man taip gaila! — sušuko Elžbieta, kai ambasadorius atatupstas pasiekė dvivėres duris. — Maldauju, praneškite jam, kad man širdis plyšta iš sielvarto!

Grafas pakėlė galvą.

— Jūsų didenybe, daugiau apie tai negalvokite, — tarė jis. — Nesijauskite įžeidusi Ispaniją, nes mes nesijaučiame įžeisti. Abi pusės apgailestauja, tik tiek. Jūs liksite mieliausia Ispanijos bičiulė ir sąjungininkė.

— Amžinai? — pridėjusi prie akių nosinaitę paklausė Elžbieta. — Ar galite pažadėti man savo valdovo vardu? Kad amžinai liksime sąjungininkai?

— Amžinai, — išpoškino ambasadorius.

— Jeigu man reikės pagalbos, galėsiu pasikliauti Pilypu? — Kai grafui Ferijai pagaliau atsivėrė durys, karalienė buvo beprapliumpanti raudoti. — Kas mūsų laukia ateityje?

— Visuomet. Garantuoju už savo valdovą. — Ambasadorius lankstydamasis pranyko saugioje galerijoje.

Vos tik grafas paskubomis išėjo, durys užsivėrė. Elžbieta numetė nosinę ir pergalingai mirktelėjo Sesiliui.

Priimamajame susirinko Elžbietos Slaptoji taryba. Karalienė, kuri turėjo sėdėti stalo gale, žirgliojo tarp langų tarsi įkalinta liūtė. Sesilis pakėlė akis nuo tvarkingų savo užrašų ir vylėsi, kad susirinkimas nebus neįmanomai sunkus.

— Kato Kambrezės sutartis pastatė mus į kur kas tvirtesnę padėtį nei anksčiau, — pradėjo jis. — Susitarimas užtikrina taiką tarp Ispanijos, Prancūzijos ir mūsų. Šiuo metu galime jaustis saugūs.

Susirinkimo dalyviai pritariamai suošė. Sutartis, kuri garantavo taiką tarp trijų didžiųjų valstybių, buvo ilgų derybų objektas ir pirmoji Sesilio diplomatijos pergalė. Bent jau Anglija galėjo būti tikra dėl taikos.

Sesilis dirstelėjo į karalienę, kurią visuomet erzino manieringas vyriškas Slaptosios tarybos stilius.

— Iš esmės tai pasiekta dėl jos didenybės mokėjimo apsieiti su Pilypu, — skubiai baigė jis.

Elžbieta stabtelėjo pasiklausyti.

— Valdovė sugebėjo išlaikyti ispanus mūsų draugais ir sąjungininkais tol, kol išsigandusiems prancūzams neliko nieko kita, kaip tik prisijungti prie susitarimo. O tuomet Elžbieta atleido Ispanijos karalių nuo pažadų sau taip išmintingai, kad abu liko draugais.

Pagyrų nuraminta karalienė, galva ir pečiais aukštesnė už patarėjus, priėjo prie stalo galo ir įsikibo į masyvaus medinio krėslo ranktūrį.

— Tai tiesa. Tęskite.

— Sutartis ir saugumas, kurį mums teikia sutartis, leidžia ramiai grįžti prie reikalingų reformų, — tęsė Sesilis. — Kol kas galime palikti Škotijos klausimą, nes sutartis garantuoja, jog Prancūzija mūsų nepuls. Taigi galime grįžti prie neatidėliotinų krašto reikalų.

Elžbieta linktelėjo.

— Pirmas iš jų — padaryti jos didenybę Bažnyčios galva. Kai tik prastumsime šį reikalą, paleisime parlamentą.

Elžbieta pašoko ir vėl nudrožė prie lango.

— Ar tai tikrai svarbiausias dalykas? — griežtai paklausė ji.

— Gera mintis, — ignoruodamas savo dukterėčią tarė Norfolkas. — Išsiųskime juos į laukus, kol kietose jų kaktose nepradėjo suktis mintys. Ir pažabokime Bažnyčią.

— Visos mūsų problemos baigėsi, — tarė vienas kvailys.

Tai kaip žarija įskėlė Elžbietos įsiūtį.

— Baigtos? — drėbė ji atšokdama nuo lango tarsi įpykusi katė. — Baigtos? Nors Kalė prancūzų rankose ir maža vilties jį išsipirkti? Nors Marijos skyde tebesipuikuoja anglų herbas? Kaip gali baigtis? Tai esu Prancūzijos karalienė ar ne?

Stojo nejauki tyla.

— Esate, — tyliai atsakė Sesilis, kai niekas nedrįso praverti burnos. Teoriškai ji buvo. Anglų monarchai visuomet tituluodavo save Prancūzijos karaliais, nors anglų turtas Prancūzijoje ribojosi Kalė uostu. Atrodo, kad Elžbieta tęs tradiciją netgi neturėdama Kalė.

— Tai kur mano fortai Prancūzijoje, kur prancūziškos teritorijos? Aš jums pasakysiu: neteisėto uzurpatoriaus rankose. Kur mano ginklai, mano sienos ir įtvirtinimai? Aš jums pasakysiu. Nuleisti arba nukreipti į Angliją. O ką mano ambasadorius mato, nuėjęs pietauti į prancūzų dvarą? Ką mato ant Prancūzijos princesės lėkščių?

Patarėjai murksojo nuleidę į stalą akis ir laukė, kol praūš audra.

— Mano herbą! — sušuko Elžbieta. — Ant prancūziškos lėkštės. Ar tai išsprendė sutartis, kuria visi taip žavitės? Ne! Ar kas nors iškėlė tą klausimą? Ne! O jums atrodo, kad svarbiausias darbas karalystėje yra nustatyti Bažnyčios hierarchiją. Visai ne! Milordai! Ne! Svarbiausias dalykas — sugrąžinti man Kalė ir pasirūpinti, kad ta moteris nespaustų mano herbo ant savo prakeiktų lėkščių!

— Bus išspręsta, — ėmė raminti ją Sesilis. Patarėjas apsidairė. Visa taryba galvojo kaip vienas: šie susirinkimai praeitų daug lengviau, jeigu ji ištekėtų už protingo vyro ir leistų jam tvarkyti karalystės reikalus.

Lordas Viljamas pašiurpo pamatęs, kad juodos karalienės akys priplūdo ašarų.

— O Ispanijos karalius, — kimiai ištarė ji. — Girdėjau, kad jis veda.

Sesilis nustėręs pažvelgė į Elžbietą. Mažiausia, ko tikėjosi, buvo tai, kad jo globotinė kažką jaučia žmogui, kurį kankino dar esant gyvai pastarojo žmonai ir kurį vedžiojo už nosies ilgus mėnesius po jos mirties.

— Ta santuoka sutvirtinama sutartis, — nedrąsiai pradėjo jis. — Netikiu, jog Pilypas veda iš meilės, savo pasirinkimu. Nebuvo ten jokio susižavėjimo, konkurencijos. Pasirinko ją, o ne... ne...

— Jūs raginote mane už jo ištekėti, — žvelgdama į nulenktas Slaptosios tarybos galvas drebančiu iš susijaudinimo balsu tarė Elžbieta, — ir dabar man peršate tai vieną, tai kitą vyrą. Matote? Vyras, kurį buvote išrinkę, jūsų pasiūlytasis kandidatas, nežino, kas yra ištikimybė. Jis prisiekinėjo, kad mane myli, bet matote? Veda kitą. Būtumėte išleidę mane už begėdžio mergišiaus!

— Geresnio nerastum, — burbtelėjo Norfolkas, kad girdėtų tik kaimynai. O tie kriuktelėjo, gniauždami juoką.

Sesilis suprato, kad aiškintis su karaliene beviltiška.

— Taip, — atsakė paprastai. — Mes labai dėl jo suklydome. Ačiū Dievui, kad jūsų didenybė yra tokia jauna ir graži, jog visuomet turėsime gerbėjų. Jums rinktis, jūsų didenybe. Visuomet atsiras vyrų, geidžiančių jus vesti. Mes galime tiktai patarti jums pasirinkti išmintingai.

Atodūsis nusirito per sunerimusių patarėjų eiles. Ir vėl Sesilis pataikė tiksliai į natą. Seras Fransis atsistojęs palydėjo pusseserę į krėslą stalo gale.

— O dabar, — tarė jis, — reikia pakalbėti apie vyskupus, jūsų didenybe, nors tai ir ne taip svarbu. Toliau šitaip gyventi negalima. Turime susitarti su Bažnyčia.

Emės pusseserė su vyru, klestinčiu pirkliu, užsiimančiu verslu Antverpene, pasitiko ją ant savo masyvaus kvadratinio namo Kambervelyje slenksčio.

— Erne! Kas galėjo pagalvoti! Šį rytą gavome žinią iš sero Roberto! — uždususi išpoškino Fransesė Skot. — Jis atvyks papietauti dar šiandien ir liks mažiausiai vieną dieną!

Emė išraudo.

— Tikrai? — Ji pasisuko į tarnaitę. — Ponia Pirto, išpakuokite gražiausią mano suknelę ir išlyginkite rauktinę apykaklę. — Tada vėl atsigręžusi į pusseserę paklausė: — Ar atvyks jūsų kirpėjas?

— Liepiau jam dėl tavęs pasirodyti valanda anksčiau! — nusijuokė pusseserė. — Žinojau, kad norėsi atrodyti kuo geriau. Mano virėjas sukasi nuo tada, kai išgirdome naujieną. Gamina Roberto mėgstamiausią patiekalą — marcipanus.

Emė garsiai nusijuokė, užsikrėtusi pusseserės jauduliu.

— Jis vėl iškilo, — tarė Ralfas Skotas, prieidamas pabučiuoti savo žmonos pusseserės. — Apie jį girdėti tik geri atsiliepimai. Karalienė gerbia jį ir kiekvieną dieną kviečiasi pas save.

Emė linktelėjusi išslydo iš šeimininko glėbio durų link.

— Ar gausiu savo įprastą kambarėlį? — nekantriai paklausė. — Malonėkite paprašyti, kad kuo greičiau atneštų mano skrynią su suknelėmis.

Bet po skubių pasiruošimų, suknelių lyginimo, tarnaitės siuntimo paknopstomis nupirkti naujų kojinių, seras Robertas labai apgailestaudamas atsiuntė žinią, jog vėluosiąs. Atsisėdus prie modernaus Skotų vestibiulio lango, Emei teko laukti dvi valandas, stebėti kelią, ar nepasirodys jos vyro svita.

Buvo beveik penkios, kai baidydami vištas ir pėsčiuosius, lydimi linksmai šūkaujančių vaikėzų, didžiojoje Kambervelio gatvėje pasirodė šeši viena greta nuostabiai suderintais bėriais jojantys vyrai Dadlio livrėjomis. Jų viduryje jojo Robertas Dadlis, viena ranka laikydamas vadeles, kita įsirėmęs į šoną, guviai dairydamasis, žavėdamas visus savo šypsena. Paprastai taip jis reaguodavo į minios pritarimo šūksnius.

Jie sustojo priešais dailų naują namą, Dadlio arklininkas pribėgo paimti žirgą už vadelių, o šeimininkas grakščiai nušoko ant žemės.

Erkeryje sėdėjusi Emė pašoko ant kojų, vos tik išgirdusi grindiniu bildant arklių kanopas. Pusseserė, atlėkusi įspėti, kad seras Robertas prie durų, rado ją apsvaigusią nuo reginio pro langą. Fransesė Skot atsitraukė nieko nesakiusi ir atsistojo menėje prie savo vyro, kai du geriausi jų tarnai atlapojo duris ir seras Robertas įžengė į vidų.

— Pusbroli Skotai, — maloniai tarė jis, suspausdamas pirklio ranką. Ralfas Skotas iš pasitenkinimo nuraudo.

— Pussesere Fran sese, — pridūrė seras Robertas, spėjęs iškapstyti iš atminties jos vardą prieš pabučiuodamas į abu skruostus. Dadlis pastebėjo, kaip moteris užkaito, — paprastai taip būna jam prisilietus, — ir kaip iš aistros išsiplėtė jos vyzdžiai, kas irgi ne naujiena.

— Brangiausioji mano pussesere Fran sese, — maloniai pakartojo Dadlis, atidžiau į ją pažiūrėdamas.

— Och, sere Robertai, — atsiduso toji ir uždėjo ranką ant jo žasto.

„Oho, — pagalvojo Robertas. — Prisirpusi ir pasiruošusi atsiduoti, tik neverta triukšmo, kuris kils, kai viskas išaiškės, o tai būtinai nutiks”.

Durys atsivėrė ir įrėminta staktos pasirodė Emė.

— Milorde, — tyliai ištarė ji. — Aš taip džiaugiuosi jus matydama.

Dadlis švelniai išsivadavo iš Fransesės Skot ir priėjo prie žmonos.

Paėmė jos ranką, palenkė tamsią galvą pabučiuoti jos pirštus ir prisitraukęs pabučiavo į skruostą, iš pradžių į vieną, tada į kitą ir pagaliau į šiltas laukiančias žmonos lūpas.

Pamačiusi vyrą, prisilietusi prie jo, užuodusi jo kvapą Emė sutirpo iš geismo.

— Milorde, — sušnibždėjo ji, — milorde, praėjo tiek laiko. Aš taip ilgai jūsų laukiau.

— Ir sulaukėte, — atsakė jis skubiai, kaip kiekvienas priekaištų vengiantis vyras. Tada apkabino ją per liemenį ir pasisuko į šeimininkus: — Aš nedovanotinai vėluoju, pusbroliai, ir tikiuosi, kad man atleisite. Žaidžiau kėgliais su karaliene ir negalėjau ištrūkti, kol jos didenybė nelaimėjo. Man teko apsimetinėti ir sukčiauti, atrodžiau bemaž pusaklis ir kreivarankis, kad tik padėčiau jai laimėti.

Nerūpestingas Roberto pasiteisinimas kone papiktino Fransesę Skot, bet Ralfas nepraleido progos įsiterpti.

— Žinoma, žinoma, damoms reikia pramogų, — tarė jis. — Bet savo apetito nepamiršote?

— Aš alkanas kaip vilkas, — patikino jį Dadlis.

— Tuomet eime pietauti! — Ralfas davė ženklą serui Robertui sekti įkandin jo į valgomąjį namo gale.

— Koks nuostabus jūsų namas, — pastebėjo svečias.

— Labai nedidelis, lyginant su namu kaime, — atsakė Fransesė, su Erne pagarbiai sekdama vyrus.

— Bet dar visai naujas, — patenkintas pastebėjo Dadlis.

— Aš pats jį suplanavau, — pasipūtė Ralfas. — Žinojau, kad mums reikia naujo namo, ir pagalvojau sau: kam statyti dvarą prie upės ir samdyti armiją jam prišildyti ir tvarkyti? Tada reikia didelės menės visiems namiškiams pavalgydinti, atskiro namo — apgyvendinti. Pamaniau sau, kodėl nepastačius mažesnio, jaukesnio namo, kurį būtų lengviau prižiūrėti, bet kuriame tilptų tuzinas papietauti atvykusių draugų?

— O, aš sutinku su jumis, — nenuoširdžiai atsiliepė Dadlis. — Ar protaujančiam vyrui reikia daugiau?

Ponas Skotas atvėrė dvigubas duris į valgomąjį, kuriame, nors ir nedidukame lyginant su Vaitholo ar Vestminsterio standartais, galėjo drąsiai susėsti dešimtys šeimininko draugų su palydovais, praėjo pro kitus pietaujančius: pustuzinį išlaikytinių ir tuziną vyresniųjų tarnų stalugaly. Emė su Fransese sekė pridurmui. Netrukus prie stalo prisijungė ir ponia Odingsel bei šeimininkės kompanija su vyriausiais Skotų vaikais, dešimties metų mergaite ir vienuolikos — berniuku. Vilkintys griežtais suaugusiųjų drabužiais, jie nedrįso pakelti akių ir prasižioti — tokie iškilmingi jiems atrodė šie pietūs. Dadlis mielai su visais pasisveikino ir atsisėdo šeimininkui iš dešinės, pasisodinęs iš kitos pusės žmoną. Paslėpta stalo su ilgiausia iškilminga staltiese, Emė prisistūmė savo kėdę taip, kad liestųsi prie vyro. Pajutęs jos kurpaitę spaudžiantis prie savo jojimo bato, Robertas palinko prie žmonos, kad ši galėtų mėgautis jo peties šiluma ir tvirtumu.

Vos tik išgirdęs geidulingą atodūsį ir pajutęs virpuliuką, nubėgantį Emės kūnu, jis nuleido ranką ir palietė jos pirštus.

— Mieloji mano.

Dadlis su Erne negalėjo likti vieni du iki vėlyvo vakaro, bet kai namai nutilo, jie susėdo abipus židinio savo kambaryje. Robertas pakaitino abiem alaus.

— Turiu naujienų, — tyliai ištarė jis. — Noriu kai ką jums pasakyti. Geriau, kad išgirstumėt iš manęs, o ne kaip gandą puse lūpų.

— Kokių naujienų? — paklausė Emė šypsodamasi. — Gerų?

Robertas nusistebėjo, kokia jaunatviška jos šypsena — kaip mergaitės, kuri vis dar kupina vilčių, koks atviras žvilgsnis, tarsi ji vis dar tikėtų, kad pasaulis pilnas dovanų.

— Taip, tai gera naujiena. — Koks kietaširdis turėtų būti vyras, kad šiai vaikiškai moteriai galėtų pranešti blogą žinią, ypač, suteikęs jai tiek sielvarto.

Emė sudėjo rankas.

— Jūs nupirkote Fličem Holą! Aš nedrįsau apie tai svajoti! Taip ir maniau! Žinojau!

Robertas suglumo.

— Fličemą? Ne. Nusiunčiau Bauvsą apžiūrėti ir pasakyti savininkui, kad mūsų jis nedomina.

— Nedomina? Bet aš prašiau ledi Robsart pasakyti šeimininkui, kad mes jį pirksime!

— Tai neįmanoma, Erne. Maniau, jau kalbėjome apie tai prieš man išvykstant iš Čičesterio, kai pirmą kartą apie jį užsiminėte?

— Ne, niekada. Maniau, kad jis jums patiko? Visuomet sakėte, kad jis puikus. Tėčiui sakėte...

— Ne. Bet kalba ne apie Fličemą. Aš noriu pranešti...

— Bet ką ponas Bauvsas pasakė ponui Saimsui? Aš pažadėjau jam, kad mes tikrai imsime.

Robertas suprato, kad žmona jo nesiklausys, kol visko nepaaiškins.

— Bauvsas pasakė, kad mes visai nenorime pirkti Fličemo. Saimsas nenusiminė, suprato mus.

— Bet aš nesuprantu! — graudžiai šūktelėjo ji. — Aš nesuprantu. Maniau, kad norite, jog Fličemas būtų mūsų. Maniau, jums ten patiko, kaip ir man. Ir Saiderstounas taip arti, mano šeima, o tėtis visuomet juo žavėjosi...

— Ne. — Robertas paėmė žmoną už rankų ir pajuto, kaip iškart ištirpsta visas jos nepasitenkinimas. Pirštais švelniai paglostė moters delnus. — Suprantate, Erne, Fličem Holas pernelyg toli nuo Londono. Niekuomet jūsų nematysiu, jeigu pasilaidosite Norfolke. Ir mes niekuomet negalėsime išplėsti jo tiek, kad galėtume priimti visus svečius.

— Aš nenoriu gyventi arti Londono, — spyrėsi ji. — Tėvas visuomet sakydavo, kad iš Londono lauk tik nelaimių...

— Jūsų tėvas mylėjo Norfolką, jis buvo savo krašto didžiūnas, — atsakė Robertas, sunkiai valdydamas savo suirzimą. — Bet mes — ne jūsų tėvas. Aš nesu jūsų tėvas, Erne, meile mano. Norfolkas man per mažas. Aš nejaučiu jam tokios meilės, kaip jūsų tėvas. Noriu, kad rastumėte mums didesnius namus, per vidurį, netoli Oksfordo. Gerai? Juk Anglija — tai ne vien Norfolkas, sutinkate, brangioji?

Jo švelnumas nuramino žmoną ir tyloje jis galėjo baigti, ką pradėjo.

— Bet ne tai norėjau pasakyti. Aš būsiu pagerbtas karalienės.

— Pagerbtas? O! Ji skirs jums vietą Slaptojoje taryboje?

— Na, yra ir kitokių privilegijų, — atsakė jis, gniauždamas apmaudą, kad neturi jokios politinės galios.

— Juk ji tikrai nepadarys jūsų grafu! — šūktelėjo Emė.

— Ne, ne tai! — pataisė jis. — Tai būtų juokinga.

— Nesuprantu, kodėl, — atkirto Emė. — Nesuprantu, kodėl būti grafu yra juokinga. Juk visi šneka, kad esate mėgstamiausias jos dvariškis.

Robertas sukluso ir ėmė svarstyti, koks skandalas pasiekė žmonos ausis.

— Aš nesu jos mėgstamiausias, — atsakė. — Jos favoritai — seras Viljamas Sesilis kaip patarėjas ir Katerina Nol — kaip draugė. Užtikrinu jus, kad mes su seserimi esame tik du iš daugelio jos dvariškių.

— Bet ji paskyrė jus vyriausiuoju žirgininku, — pagrįstai paprieštaravo Emė. — Juk nesitikite, jog patikėsiu, kad valdovė neišskiria jūsų iš kitų. Visuomet sakėte, kad jai patikote vaikystėje.

— Elžbietai patinka, kai jos arkliai gerai prižiūrėti, — puolė teisintis Robertas. — Žinoma, ji mane mėgsta, mes seni draugai, bet ne tai turėjau galvoje... aš...

— Jūs turėtumėte karalienei labai patikti, — mygo Emė. — Visi sako, kad ji kiekvieną dieną būna su jumis. — Emė pasistengė, kad tai nenuskambėtų pavydžiai. — Kažkas man net minėjo, kad karališkus reikalus ji netgi iškeičia į pasijodinėjimus.

— As kartu su ja jodinėju, taip... bet toks mano darbas, o ne pasirinkimas. Tarp mūsų nieko nėra, jokios ypatingos šilumos.

— Tikiuosi, kad nėra, — šiurkščiai atšovė žmona. — Geriau jau tegu karalienė nepamiršta, kad esate vedęs vyras. Tik, deja, praeityje jos tai nevaržė. Visi kalba, kad ji...

— Ach, dėl Dievo, liaukitės!

Emė aiktelėjo.

— Gal jums ir nepatinka, Robertai, bet taip visi kalba.

Dadlis įtraukė oro.

— Meldžiu atleisti, aš nenorėjau kelti balso.

— Man nėra labai malonu, kai žinau, kad patinkate moteriai, kuri negarsėja nepriekaištinga reputacija, — išpoškino Emė. — Man nėra malonu girdėti, kaip jūsų vardai kartu linksniuojami.

Robertui teko giliai įkvėpti.

— Erne, tai juokinga. Jau sakiau, kad nesu išskirtinis karalienės dvariškis. Jodinėju su ja todėl, kad esu vyriausiasis žirgininkas. Rūmuose esu mėgstamas dėl savo sugebėjimų, dėkui Dievui už juos, ir dėl savo kilmės. Mes abu turėtume džiaugtis, kad karalienė rodo man pelnytą palankumą. O dėl jos reputacijos, aš nustebęs, kad nusižeminate iki paskalų, Erne. Dievaži. Ji yra teisėta mūsų karalienė. Ne jums karalienę apkalbėti.

Emė prikando lūpą.

— Visi žino, kokia ji, — atšovė. — Ir man nėra labai malonu, kai vyro vardas siejamas su ja.

— Nenorėčiau, kad mano žmona skleistų gandus, — drėbė Robertas.

— Tik pakartoju, ką visi...

— Visi klysta, — atsakė Robertas. — Jau beveik aišku, kad ji tekės už Arano grafo ir parems jo pretenzijas į Škotijos sostą. Patikiu tai jums kaip didžiausią paslaptį, Erne. Kad žinotumėt, jog tarp manęs ir jos nieko nėra.

— Prisiekiate?

Kad melas skambėtų įtikimiau, Robertas atsiduso, lyg pavargęs įtikinėti.

— Aišku, prisiekiu, kad nieko nėra.

— Aš tikiu jumis, — atsakė Emė. — Žinoma. Bet ja negaliu pasitikėti. Visi žino, kad ji...

— Erne! — suriko Robertas dar garsiau, ir ta nutilo. Įkypas jos žvilgsnis į duris išdavė žmonos baimę, kad pusseserė nugirs piktą sero Roberto toną.

— Ach, dėl Dievo. Nesvarbu, ką kas išgirdo.

— Ką žmonės pagalvos...

— Nesvarbu, ką jie pagalvos, — su įgimta arogancija ištarė Dadlis.

— Svarbu.

— Man ne, — oriai pareiškė.

— Man — taip.

Jis prikando lūpą, kad neatsikirstų.

— Na, neturėtų, — bandė taikytis. — Jūs esate ledi Dadli, o kažkokio Londono pirklio ir jo žmonos nuomonė neturėtų jums nieko reikšti.

— Mano mamos pusseserė... — Robertas vos girdėjo žmonos pasiteisinimą. — Mūsų šeimininkai. Jie visuomet buvo jums labai paslaugūs.

— Erne... prašau...

— Juk man reikės pas juos gyventi, — vaikiškai užsispyrusi atšovė Emė. — Juk jūsų čia kitą savaitę nebus...

Jis atsistojo ir pamatė, kaip žmona susigūžia.

— Žmona, atleiskite man, — tarė Robertas. — Aš dėl visko kaltas.

Išgirdusi užuominą, kad vyras užleidžia pozicijas, Emė iškart suskubo jam pritarti. Pakėlė galvą, nusišypsojo.

— O, ar negerai jaučiatės?

— Ne! Aš...

— Ar pervargote?

— Ne!

— Gal sutaisyti karšto vyno? — Emė jau stojosi jam patarnauti. Robertas čiupo ją už rankos ir prisivertė švelniai apkabinti, nors įpykęs norėjo papurtyti.

— Erne, prašau, patylėkite ir leiskite papasakoti. Nuo pat atvykimo bandau pasakyti jums vieną nereikšmingą dalyką, o jūs neleidžiate man prasižioti.

— Kaip aš neleidžiu?

Jis atsakė tyla, kol žmona paklusniai atsisėdo į savo krėslą ir laukė jo žodžio.

— Karalienė apdovanos mane Keliaraiščio ordinu. Aš ir dar trys kiti didikai būsime pagerbti per iškilmingą ceremoniją. Man tai didžiulė garbė.

Emė jau norėjo pasveikinti vyrą, bet Robertas perėjo prie keblesnės temos.

— Ji taip pat duos man žemių ir namą.

— Namą?

— Deiri Hauzą Kju, — atsakė jis.

— Dovanos mums namus Londone? — paklausė ji.

Robertas įsivaizdavo, kaip Elžbieta reaguotų, jeigu jis bandytų apgyvendinti savo žmoną jaukiame viengungio lizdelyje karališkų rūmų soduose.

— Ne, ne. Tik man. Bet aš tikiuosi, kad liksi pas Haidus ir surasi mums namą. Namą, kuriame galėtume įsikurti abudu. Didesnį nei Fličem Holas, daug prašmatnesnį dvarą. Kur nors netoli Haidų, Oksfordšyre.

— Taip, bet kas tvarkysis namuose Kju?

— Ten vos keletas kambarių, — numojo ranka Robertas. — Niekai, Bouvsas ras man tarnų.

— Kodėl karalienė nebenori, kad gyventumėte rūmuose?

— Čia tik dovana, — atsakė jis. — Galiu ja net nesinaudoti.

— Tai kam tada dovanojo?

— Tai tik Elžbietos palankumo ženklas, — bandė numoti Dadlis. — O mano kambariai rūmuose nėra patys geriausi. — Jis jau spėjo nugirsti gandus, jog karalienė skyrė jam vietelę, kad abu galėtų pabūti vienumoje, toli nuo dvariškių akių. Robertui reikėjo pasistengti, kad žmona atmestų tokias paskalas vos išgirdusi. — Man regis, to namo troško Sesilis, bet ji nutarė jį paerzinti, padovanodama man.

— Sesilis būtų gyvenęs ten su savo žmona? — nepatikliai paklausė Emė.

Robertas apsidžiaugė, pajutęs tvirtą pagrindą po kojomis.

— Sesilis nematė savo žmonos nuo karalienės valdymo pradžios, — atsakė jis. — Ji prižiūri jų naujo dvaro, Berglio statybas. Sesilio padėtis tokia pat kaip mano. Nori grįžti namo, bet darbai nepaleidžia. O aš tikiuosi, kad būsite kaip jo žmona: noriu, kad pastatytumėte mums namus, į kuriuos galėčiau grįžti vasarą. Ar padarysite tai dėl manęs? Ar surasite mums tikrai mielą sklypą ar namą, pagaliau susuksite mums gūžtą?

Emės veidas nušvito, kaip jis ir tikėjosi.

— O, mielai, — atsakė ji. — Ir mes kartu gyvensime?

— Man teks daug laiko praleisti rūmuose, — paėmęs už abiejų rankų atsakė Robertas. — Pati žinote. Bet aš grįšiu namo, kai tik galėsiu. Juk norite turėti padorius savo namus, tiesa?

— Ar dažnai pas mane grįšite? — lygosi ji.

— Mano darbas rūmuose, — pabrėžė vyras. — Bet aš niekada nepamirštu, jog esu vedęs ir jūs esate mano žmona. Žinoma, kad grįšiu namo pas jus.

— Tuomet taip, — atsakė Emė. — O, milorde, aš taip džiaugiuosi.

Prisitraukęs arčiau, Robertas pajuto žmonos karštį pro plono lino marškinius.

— Bet jūs būsite atsargus, taip?

— Atsargus? — įsitempė jis. — Dėl ko?

— Jeigu ji bandytų... — Emė rinko žodžius, kad nesuerzintų vyro. — Bandytų jus įtraukti.

— Elžbieta — karalienė, — švelniai atsakė Robertas. — Vyrų apsuptis glosto jos tuštybę. Aš esu dvariškis, mano darbas jai patikti. Bet tai nieko nereiškia.

— Bet jeigu ji rodys jums tokį palankumą, įsigysite priešų.

— Kaip tai suprasti?

— Tiesiog žinau, kad kiekvienas karaliaus ar karalienės favoritas turi priešų. Aš tik noriu, kad būtumėte atsargus.

Jis linktelėjo patenkintas, kad žmona nepageidauja nieko daugiau.

— Jūsų tiesa, aš turiu priešų, bet žinau, kas jie ir kuo grėsmingi. Jie pavydi man, bet yra bejėgiai prieš mane, kol karalienė man palanki. Bet jūsų perspėjimas teisingas, žmonele. Ačiū jums už išmintingą patarimą.

Tą naktį Robertas Dadlis miegojo su savo žmona vienoje lovoje. Jis glamonėjo ją taip aistringai ir švelniai, kaip tik mokėjo, o Emė, ištroškusi vyro prisilietimo, priėmė netikrą jo švelnumo pinigą už meilę. Ji taip ilgai laukė jo bučinių, švelnaus jo kūno prisispaudimo, kad po kelių minučių ėmė dejuoti ir šaukti iš džiaugsmo, o jam, nesunkiai grįžusiam prie gerai pažįstamo mylėjimosi ritmo, nustebintam iš malonumo tirtančio pažįstamo žmonos kūno, nebuvo sunku patenkinti ją ir džiaugtis bent jau tuo. Dadlis buvo įpratęs prie kekšių ir dvaro damų, retai kada patirdavo malonumą permiegoti su moterimi, kuri jam rūpėjo, todėl nebuvo įpratęs susilaikyti, kad partnerei būtų malonu. Pajutęs aistringą Emės atsaką, jis užsisvajojo, kaip būtų, jeigu į jį šitaip, kaip dabar žmona, įsikabintų Elžbieta... Fantazija buvo tokia ryški, kad jo geismas prasiveržė it ugnikalnis ir paliko dejuoti prieš akis regint apnuogintą baltą kaklą, nuo aistros plazdenančias juodas blakstienas, išdrikusių bronzinių garbanų klaną.

Emė iškart užmigo, pasidėjusi galvą ant vyro peties, o jis pasirėmė ant alkūnės blausioje mėnesienoje pasižiūrėti žmonai į veidą. Klijuotas stiklas suteikė moters odai keistą žalsvą tarsi paskenduolės atspalvį, o ant pagalvės pasklidę plaukai atrodė kaip upėje grimztančios moters garbanos.

Robertas žvelgė į ją su irzuliu ir užuojauta. Į žmoną, kurios laimė priklausė vien tik nuo jo, kurios troškimai sukosi apie jį, kuri be jo jautėsi apleista, o būdama kartu tūžo, į žmoną, kuri daugiau nebegalėjo jo patenkinti. Dar daugiau, jis žinojo, kad niekuomet negalės padaryti Emės iš tiesų laimingos, nors ji tai neigs iki mirties. Jie abu tokie skirtingi, jų gyvenimai tokie skirtingi, kad jis apskritai negalėjo suprasti, kaip jiedu galėjo susijungti.

Atsidusęs Robertas padėjo gaivą ant sulenktos rankos. Jis prisiminė, kaip tėvas įspėjo nevesti dailaus veidelio iš meilės, kaip motina priekaištavo, kad mažoji Emė Robsart ambicingam vyrui kaip raktažolė atlape. Tada jis norėjo parodyti tėvams, kad jis ne toks kaip Gilfordas, kuris tėvui įsakius vedė merginą, ėmusią jo nekęsti. Robertas pats norėjo išsirinkti žmoną, o Emė buvo jauna, miela ir sutiko su viskuo, ką jis siūlė. Tada jis vylėsi, kad ji išmoks būti dvariškio žmona, tikėjosi, kad taps jo sąjungininke, galios ir informacijos šaltiniu, kaip motina tėvui. Jis tikėjosi, kad Emė bus ištikima partnerė ir padės šeimai iškilti. Nesuprato, kad ji visuomet liks patenkinta sero Džono Robsarto, mažos grafystės didiko duktė, o ne ryžtinga Roberto Dadlio, kuris jau spėjo įsitikinti, jog aukšta padėtis labai netvari ir be galo sunkiai pasiekiama, žmona.

Robertas pakirdo anksti ir pajuto pažįstamą susierzinimą, kad šalia jo gulinti moteris yra Emė, o ne kokia nors Londono prostitutė, kurią jis galėtų išvaryti, kol ji neišdrįso užkalbinti. Bet žmona sukrutėjo kartu su juo, tarsi net miegant visos juslės būtų pajungtos stebėti vyrą. Emė atsimerkė beveik vienu metu su vyru ir nusišypsojusi įprasta tuščia šypsena ištarė kaip visada:

— Labas rytas, milorde. Tesaugo jus Dievas. Kaip jaučiatės?

Dadlis negalėjo pakęsti, kad jam šiurkščiai burbtelėjus per žmonos veidą nuslinkdavo šešėlis, tarsi vos pabudęs būtų skėlęs antausį, kad tai priversdavo jį nusišypsoti ir rūpestingai pasiteirauti, ar ji gerai miegojusi.

Tas nuobodus ritualas privertė sugriežus dantimis šokti jį iš lovos tarsi akis išdegus, lyg lauktų skubūs reikalai, nors iš tiesų visiems rūmuose buvo pranešęs, kad Kambervelyje su žmona praleis keletą dienų. Jis negalėjo pakęsti nuspėjamo savo susierzinimo ir žmonos įsižeidimo.

— O, jau keliatės? — paklausė Emė, lyg nematytų, kad vyras jau užsimetė apsiaustą ant nuogų pečių.

— Taip, — burbtelėjo jis. — Prisiminiau kai ką, ką būtinai turiu atlikti rūmuose, todėl teks grįžti anksčiau.

— Anksčiau? — neįstengė nuslėpti nusivylimo savo balse moteris.

— Taip, anksčiau, — nukirto jis ir išėjo iš kambario.

Dadlis vylėsi papusryčiauti vienas ir šokti į balną nespėjus namams nubusti, bet Emė puolė iš lovos ir visus pažadino. Ponai Skotai nubildėjo laiptais žemyn. Ponia Skot, paskubomis smaigstydamasi kuodą, turseno įkandin vyro, o ponia Odingsel bilsnojo pridurmui. Paskui jis išgirdo brangių Emės batelių kaukšėjimą, kai ji skubėjo laiptais žemyn. Jis prisivertė nusišypsoti ir pasiruošė dar kartą pakartoti melą apie pamirštus skubius reikalus.

Rafinuotesnė šeima iš karto perprastų tiesą: kilmingas jų svečias negali daugiau ištverti nė minutės. Bet Skotams ir jų pusseserei Emei tai pasirodė netikėta ir sukėlė didelį nusivylimą, o Emė ypač sunerimo, kad rūmuose vyrui sukrauta pernelyg daug pareigų.

— Ar kas nors negali už jus to atlikti? — paklausė ji, motiniškai palinkusi virš Dadlio, duoną užsigeriančio alumi.

— Ne, — atsakė jis pilna burna.

— Jie tiek jums užkrauna, — išdidžiai tarė ji ir dirstelėjo į ponias Skot ir Odingsel. — Negi negali be jūsų apsieiti? Juk tiek darbų ne vieniems pečiams.

— Aš esu vyriausiasis žirgininkas, — atsakė Robertas. — Mano prievolė atlikti pareigas, į kurias karalienė mane paskyrė.

— Ar Viljamas Sesilis negalėtų už jus to padaryti? — paklausė Emė kas ant liežuvio užėjo. — Galėtumėt nusiųsti jam raštelį.

Dadlis būtų nusikvatojęs, jeigu nebūtų toks suirzęs.

— Ne, — atsakė. — Sesilis turi savo darbų ir aš mažiausiai noriu, kad kištųsi į manuosius.

— Tada jūsų brolis? Juo juk galite pasikliauti? Tada galėtumėte likti čia dar vienai nakčiai.

Robertas papurtė galvą.

— Apgailestaudamas turiu su visais atsisveikinti, — įtraukė jis šeimininkus į mandagų atsiprašymą. — Jeigu galėčiau, likčiau. Bet naktį pabudau prisiminęs, kad po Keliaraiščio ordino teikimo ceremonijos vyks iškyla baržomis, o aš jų dar neužsakiau. Turiu kuo skubiau grįžti į rūmus ir viskuo pasirūpinti.

— O, jeigu skubate tik dėl kelių laivų, galite sutvarkyti tai laišku, — patikino jį Emė. — Pažas iškart jį nugabens.

— Ne, — pakartojo jis. — Pats turiu ten būti. Baržas reikia patikrinti, surinkti irkluotojus. Turiu paruošti sceną ant vandens ir rasti valtį muzikantams. Reikia daug nuveikti. Ne tik užsakyti laivus. Nesuprantu, kaip galėjau tai pamiršti.

— Jeigu vykčiau kartu, galbūt galėčiau jums padėti?

Robertas pakilo nuo stalo. Negalėjo žiūrėti į ilgesingą žmonos veidą.

— Kaip norėčiau, kad galėtumėte! — šiltai atsakė jis. — Bet turiu jums kitą darbą, kur kas svarbesnę užduotį. Nepamiršote? Ir pažadėjote padaryti tai dėl manęs, dėl mudviejų.

Šypsena vėl pasirodė ledi Dadli veide.

— O, taip!

— Noriu, kad padarytumėt kuo greičiau. Dabar jus paliksiu, galėsite pati apie tai papasakoti draugams.

Jis movė pro duris, kol žmona nespėjo dar kartą paprašyti pasilikti. Jo vyrai kieme jau sėdosi ant arklių, pasiruošę išvykti. Robertas permetė svitą žinovo akimis. Dadlis garsėjo savo palydovais, ne prastesniais už karius. Linktelėjęs paėmė savo stambaus eržilo vadeles ir nusivedė prie namo durų.

— Turiu padėkoti jums už svetingumą, — tarė ponui Skotui. — Žinau, kad mano žmoną priimate, nereikalaudami padėkos, žinau, kokia ji jums brangi.

— Visuomet malonu priimti savo pusseserę, — meiliai atsiliepė šeimininkas. — Mums didelė garbė susitikti su jumis. Bet aš tikėjausi, kad rasime laiko persimesti žodeliu.

— O?

Ponas Skotas pasivedėjo Robertą Dadlį į vieną pusę.

— Man kilo sunkumų susigrąžinant skolą iš vieno Antverpeno pirklio. Turiu jo įkaitinį raštą, bet negaliu priversti vykdyti. Nenorėčiau kreiptis į teismo pareigūnus, nes yra keletas priežasčių, dėl ko tai gali būti neįkandama jų trumpiems proteliams, o mano skolininkas šitą žino ir naudodamasis tuo atsisako mokėti.

Robertas, kaip jam įprasta, greitai iššifravo, jog ponas Skotas paskolino pinigų vienam Antverpeno pirkliui už neteisėtai dideles palūkanas ir dabar skolininkas nenori tesėti žodžio, žinodamas, kad joks gerbiamas Londono pirklys nenorės pagarsėti kaip skolintojas, plėšiantis iš pažeidžiamo skolininko po dvidešimt penkis procentus palūkanų.

— Kokia bendra suma? — atsargiai paklausė Robertas.

— Niekis tokiam svarbiam žmogui, kaip jūs. Vos trys šimtai svarų. Bet man didelis rūpestis.

Robertas linktelėjo.

— Galite parašyti serui Tomui Grešemui į Antverpeną, prisistatyti mano žmonos pusbroliu ir pasakyti, jog prašau tarpininkauti šiame reikale, — lengvai pažadėjo jis. — Jums padėdamas jis padarys man paslaugą, o vėliau man parašysite, kuo viskas baigėsi.

— Esu be galo dėkingas, pusbroli, — karštai atsiliepė ponas Skotas.

— Man malonu jums pasitarnauti.

Robertas gracingai nusilenkė ir pasisuko pabučiuoti ponią Skot, po to Emę.

Išsiskyrimo akimirką žmona negalėjo nuslėpti savo sielvarto. Jos veidas išbalo, pirštai virpėjo šiltose jo saujose. Emė stengėsi šypsotis, bet akys buvo sklidinos ašarų.

Nulenkęs galvą jis pabučiavo ją į lūpas, pajusdamas liūdną jų linkį. Praeitą naktį, gulėdama po juo, Emė šypsojosi. Kai bučiavo, apsivijo jį rankomis kojomis, kuždėdama Roberto vardą, ir jos bučiniai buvo labai saldūs.

— Pralinksmėkite, Erne, — paragino jis tyliai į ausį. — Negaliu pakęsti, kai esate liūdna.

— As taip retai jus matau, — atsiduso ji. — Ar negalite pasilikti? Ach, prašau, likite bent iki pietų...

— Privalau keliauti, — glausdamas žmoną atsakė Dadlis.

— Ar skubate pas kitą moterį? — piktai paklausė ji, staiga apimta įtūžio, sušnypštė į ausį lyg gyvatė.

Robertas išsivadavo iš jos rankų.

— Žinoma, ne. Pralinksmėkite! Išaušo mūsų šeimos laimės valanda. Džiaukitės dėl manęs, prašau, palydėkite mane su šypsena.

— Jei tik prisieksite savo motinos garbe, kad nėra kitos.

Perdėta kalba privertė jį kreivai šyptelėti.

— Žinoma, pažadu, — atsakė. — Tai ar būsite laiminga dėl manęs?

Emė stengėsi nusišypsoti, bet lūpos drebėjo.

— Aš laiminga, — pamelavo ji. — Aš džiaugiuosi jūsų sėkme ir esu labai laiminga, kad pagaliau turėsime namą. — Tada tyliau pridūrė: — Jeigu būsite man ištikimas.

— Žinoma. Kam dar prašyčiau surasti mums lizdelį? Susitiksime pas Haidus Denčvorte po kokių dviejų savaičių. Pranešiu jums laiškeliu, kurį atsiųsiu poniai Odingsel.

— Parašykite man, — paprašė Emė. — Man patinka, kai jūsų laiškus atneša man pačiai.

Robertas apkabino žmoną.

— Puiku, — tarė pagalvojęs, kad elgiasi lyg su verksniu vaiku. — Parašysiu jums ir užantspauduosiu, kad galėtumėte pati sulaužyti antspaudą.

— O, aš niekada jo nelaužau. Atsargiai nulupu nuo lapo ir saugau. Turiu visą kolekciją savo papuošalų dėžutėje nuo visų laiškų, kuriuos esate man siuntęs.

Robertas nusigręžė suvokęs, kad žmona brangina tokį niekalą, kaip antspaudų vaškas, ir nubėgęs laipteliais šoko į balną.

— Dabar jau atsisveikinu, — maloniai tarė jis, nukeldamas skrybėlę. — Iki kito susitikimo. — Jis stengėsi nesusitikti su žmonos akimis. Dirstelėjęs į ponią Odingsel įsitikino, kad ji šalia ir, kai reikės, parems Emę. Nebuvo prasmės tęsti atsisveikinimą. Jis linktelėjo savo kompanijai, ir palydovai susirikiavo įkandin jo su vėliavnešiu priekyje. Jie išrisnojo į gatvę ir garsiai nukaukšėjo grindiniu tolyn.

Emė žvelgė, kol raiteliai dingo už posūkio. Laukė ant laiptų, kol nebesigirdėjo kanopų bilsmo ir žąslų skimbčiojimo. Palaukė, jeigu vyras stebuklingai apsigalvotų ir grįžtų atgal paskutinio bučinio arba pasiimti ją kartu. Pusę valandos jam išjojus Emė sukiojosi netoli pagrindinių durų, jeigu Robertas netikėtai pasirodytų. Bet jis nebegrįžo.

Robertas parkako į rūmus aplinkiniu keliu lėkdamas kaip be galvos, nes norėjo patikrinti savo svitos ir arklių ištvermę. Kai jie pagaliau subildėjo į Vaitholo rūmų arklidžių kiemą, smarkiai kilnojosi arklių šonai, jų kaklai buvo pajuodę nuo prakaito, o vėliavnešys griežė dantimis nuo skausmo rankose, nes beveik valandą turėjo lėkti galopu vadeliodamas viena ranka.

— Viešpatie, kas dega šitam vyrui? — paklausė jis, nukritęs nuo balno į vieno iš kolegų rankas.

— Geismas, — šiurkščiai atsakė tas. — Geismas, ambicijos arba sąžinės priekaištai. Toks mūsų šeimininkas be kiauto. O šiandien, matant, kaip jis lėkė it šėtonas nuo žmonos pas karalienę, sakyčiau, kad nešvari sąžinė, ambicijos ir geismas, — tokia eilė.

Kai Robertas nušoko žemėn, iš šešėlių išniro vienas jo tarnas, Tomas Blountas, ir priėjęs paėmė už bėrio vadelių.

— Turiu naujienų, — tyliai pasakė.

Robertas laukė tylėdamas.

— Slaptosios tarybos susirinkime karalienė užsipuolė patarėjus dėl to, kad pagal Kato Kambrezės sutartį Kalė negrąžintas Anglijai, o Prancūzijos princesė nebuvo priversta atsisakyti Anglijos herbo. Sutarė už aukas pastatyti du naujus karo laivus. Iš jūsų, kaip ir visų kitų, bus paprašyta pinigų.

— Dar kas nors? — paklausė Dadlis neįskaitomu veidu.

— Dėl Bažnyčios. Sesilis parašysiąs įstatymo projektą parlamentui, kad tas nuspręstų, kokios turi būti apeigos. Sutarta, kad jos turėtų remtis karaliaus Edvardo maldynu su nedideliais pakeitimais.

Dadlis susimąstęs primerkė akis.

— Jie nespaudė karalienės siekti daugiau?

— Spaudė, bet Sesilis pareiškė, kad tai sukeltų vyskupų ir lordų pasipriešinimą. Jis negalėjo pažadėti, kad pataisas pavyks prastumti. Jau dabar keletas patarėjų žadėjo prieštarauti. Parlamentą projektas turėtų pasiekti prieš Velykas, iki to laiko Sesilis tikisi paspausti opoziciją.

— Dar kas nors?

— Nieko svarbaus. Karalienės pavydo protrūkis dėl Ispanijos karaliaus Pilypo vestuvių. Ir keli pokalbiai tarp patarėjų, kai karalienė išėjo, kad geriausia būtų ją išleisti už Arano. Sesilis žiūri į grafą palankiai. Dauguma tarybos tam pritaria, jeigu Aranas sugebėtų atsinešti kraičio Škotiją. Pasakyta keletas šiurkščių žodžių prieš jus.

— Prieš mane?

— Kad atitraukiate ją nuo minčių apie vestuves, sukate jai galvą, flirtuojate ir panašiai.

— Tik paburnota?

— Norfolkas sakė, kad jus reikėtų grąžinti į Tauerį arba jis pats pervers jus, o už tai jam visi padėkosią.

— Norfolkas — šunytis, bet stebėk jį, — įsakė Robertas. — Labai gerai padirbėjai. Šiandien užsuk pas mane vėliau, turiu tau kitų darbų.

Vyras nusilenkė ir išnyko arklidžių fone kaip nebuvęs. Robertas pasisuko į rūmus ir iškart per dvi pakopas ėmė kopti laiptais į vestibiulį.

— Tai kaip jūsų žmona? — saldžiai paklausė Elžbieta, metusi į jį maloniam tonui prieštaraujantį veriantį žvilgsnį.

Robertas buvo pernelyg patyręs mergintojas, kad bent sekundę sudvejotų.

— Kuo puikiausiai, — atsakė. — Trykšta sveikata ir grožiu. Kaskart, kai pamatau, Emė vis gražesnė.

Karalienę, kuri buvo pasiruošusi nusijuokti, išgirdusi vardinamus Emės trūkumus, toks atsakymas užklupo netikėtai.

— Tikrai?

— Sveikesnės nebūna, — patikino jis. — Ir laimingesnės. Ji apsistojo pas savo pusseserę, klestinčią damą, ištekėjusią už pono Ralfo Skoto, sėkmingo Londono pirklio. Man teko jėga atsiplėšti nuo tos linksmos kompanijos.

Karalienė žybtelėjo juodomis akimis.

— Nereikėjo taip kankintis, sere Robertai. Galėjote likti tame — Kendale, tiesa? — kiek norėjote.

— Kambervelyje, jūsų didenybe, — atsakė jis. — Prie Londono kelio. Nuostabus mažas kaimelis. Jums patiktų. Keista, kad nesate apie jį girdėjusi. Emei ten patinka, o jos skonis nuostabus.

— Na, mes jūsų nepasigedome. Nieko čia nevyksta, tik mezgasi romanai, sukiojasi gerbėjai ir vienas per kitą rėžia sparną.

— Nė kiek neabejoju, — nusišypsojo jis. — Nes manęs nepasigedote, manėte, kad aš Kendale.

Elžbieta patempė lūpą.

— Iš kur man žinoti, kur jūs ir ką veikiate? Negi neturėtumėte visą laiką būti rūmuose? Ar ne jūsų pareiga būti čia?

— Ne, — atsakė seras Robertas, — nes savo pareigų aš visuomet paisau.

— Vadinasi, sutiksite, kad nepaisote manęs?

— Nepaisau? Ne. Vengiu? Taip.

— Jūs manęs vengiate? — Damos pamatė, kaip karalienės veidas pagyvėjo ir ji palinko prie Roberto. — Tai kodėl gi jūs manęs vengiate? Ar aš tokia baisi?

— Jūs — ne, bet malonumas, kurį teikiate, yra šiurpus, blogiau nei kokios Medūzos.

— Aš niekada gyvenime nekėliau jums grėsmės.

— Jūs keliate man grėsmę su kiekvienu įkvėpimu. Elžbieta, jeigu leisčiau sau jus pamilti, kaip geidžia širdis, kas man nutiktų?

Karalienė atsilošė ir patraukė pečiais.

— O, pasiilgėtumėte, paverktumėte savaitę ir vėl aplankę savo žmoną Kambervelyje pamirštumėte grįžti į rūmus.

Robertas papurtė galvą.

— Jeigu leisčiau sau jus mylėti, kaip norėčiau, tai visas gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis, amžiams. O jums...

— Kas man?

— Jūs irgi niekuomet neliktumėte tokia pati, — pažadėjo jis Elžbietai tyliu kuždesiu. — Gyvenimas visiems laikams pasikeistų. Virstumėte kita moterimi, viskas būtų... pervertinta.

Elžbieta norėjo nusijuokti, bet juodas Roberto žvilgsnis buvo hipnotizuojantis, per rimtas įprastam rūmų flirtui.

— Robertai... — Ji priglaudė ranką prie kaklo duobutės, kur smarkiai tvinksėjo pulsas, jos veidas parausvėjo iš geismo. Tačiau seras Robertas, patyręs mergišius, nekreipė dėmesio į nuraudusius skruostus. Jis žiūrėjo į plintančią rausvą dėmę, kuri atsirado karalienės kaklo apačioje ir pasiekė ausų spenelius su dviem neįkainojamais perlais. Tai buvo geismo rožė, ir Robertui Dadliui teko prikąsti lūpą, kad garsiai nenusijuoktų pamatęs, kaip nekaltoji Anglijos karalienė kaista iš geismo jam nelyginant eilinė kekšė.

Kambervelyje Emė kartu su šeimininkais ir ponia Odingsel nuėjo į svetainę ir griežtai prigrasinusi niekam nepasakoti, pranešė, kad jos vyrui bus suteiktas aukščiausiasis riterio apdovanojimas — Keliaraiščio ordinas, taip pat padovanotas nedidelis namelis Kju, nemažai žemės, pelninga tarnyba, o svarbiausia, vyras prašęs surasti Oksfordšyre jiems tinkantį namą.

— Na, tai ką sakė ponia Vuds? — išgirdusi gerą naujieną paklausė ponia Odingsel. — Ką aš sakiau? Jūs įsigysite puikius namus, ir Robertas kiekvieną vasarą grįš namo, galbūt jus aplankys netgi keliaujantis dvaras. Jūs užiminėsite karalienę savo namuose, ir vyras be galo jumis didžiuosis.

Emės veidelis nušvito apie tai pagalvojus.

— Tai išties reikšmingas paaukštinimas, — patenkintas tarė Ralfas Skotas. — Kas žino, kaip aukštai jis gali iškilti, taip palankiai vertinamas karalienės.

— O vėliau serui Robertui prireiks namų Londone, nes nepasitenkins tuo ankštu nameliu Kju, todėl įsigysite Dadlių namus, ar netgi rūmus ir kiekvieną žiemą gyvensite Londone. Rengsite tokias puikias puotas ir pasilinksminimus, kad visi geis su jumis bičiuliautis, visi norės susipažinti su dailiąja ponia Dadli.

— Ach, iš tiesų... — nuraudo Emė. — Aš to nesiekiu...

— Taip, tikrai. O pagalvokite apie drabužius, kuriuos užsisakysi.

— Kada, sakėte, jis susitiks su jumis Denčvorte? — pasiteiravo Ralfas Skotas, sugalvojęs, kad galėtų užsukti pas savo pusbrolį į Oksfordšyrą ir pademonstruoti savo ryšius su Emės vyru.

— Minėjo, kad po dviejų savaičių, — atsakė ji. — Bet jis visuomet vėluoja.

— Na, kol jis atvyks, turėsite gražaus laiko apjodinėti visą grafystę ir surasti namus, kurie jam patiktų, — tarė ponia Odingsel. — Denčvortą jau žinote, bet yra daug senų dvarų, kurių dar nematėte. Žinau, kad čia mano gimtinė ir aš esu šališka, bet esu tikra, jog Oksfordšyras yra gražiausia grafystė Anglijoje. Mano brolis ir svainė mielai padės mums apsižvalgyti. Galėsime joti kartu. O kai atvyks seras Robertas, galėsite parodyti jam geriausias žemes. Vyriausiasis karalienės žirgininkas! Keliaraiščio ordinas! Manau, jis įstengtų nusipirkti pusę grafystės.

— Mums reikia susiruošti! — susigriebusi šūktelėjo Emė. — Jis sakė norįs, kad negaiščiau! Turime iškeliauti tuojau pat. — Erne pakėlė savo draugę ant kojų. Ponia Odingsel nusijuokė:

— Erne! Oksfordšyrą pasieksime per dvi tris dienas. Nėra reikalo taip lėkti!

Emė nuskubėjo prie durų švytinčiu lyg mergytės veidu.

— Mes ten su juo susitiksime! — nusišypsojo ji. — Robertas nori, kad vykčiau dabar pat. Būtinai turime keliauti.

Į storą stiklą krapenant kovo lietučiui Viljamas Sesilis pusbalsiu tarėsi su karaliene Vaitholo rūmų erkeryje. Karalienės svita jau laukė, kada Elžbieta paliks savo patarėją ir sugalvos pasilinksminti. Roberto Dadlio menėje nebuvo, su vyriausiuoju valtininku savo apartamentuose jis rengė baržų paradą. Pasitarimą nugirsti galėjo tik Katerina Nol, bet Sesilis buvo tikras dėl jos ištikimybės karalienei.

— Negaliu tekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, — pakartojo toji įprastą atsakymą, kad atitolintų erchercogo Ferdinando piršlybas.

— Erchercogas ne koks kaimo berniokas, kad galėtų atpėdinti jums pirštis pasišvilpaudamas, — pabrėžė patarėjas. — Jis negali keliauti per pusę Europos, kad apžiūrėtumėte jį kaip jautuką. Jeigu bus sutarta dėl vedybų, Ferdinandas apsilankys ir vizitui baigiantis galės su jumis susituokti. Jis galėtų atvykti šį pavasarį, o rudenį iškeltume vestuves.

Elžbieta papurtė galvą, vengdama ryžtingo veiksmo, vos tik paminėjus konkrečią datą.

— Oi, ne taip greitai, Dvasia. Nespauskite manęs.

Seras Viljamas paėmė ją už rankos.

— Aš nenoriu šitaip elgtis, — tarė jis nuoširdžiai, — bet tai garantuotų jūsų saugumą. Jeigu susižadėtumėte su Habsburgų erchercogu, visam gyvenimui turėtumėte nesulaužomą sąjungą.

— Sako, kad Karolis yra labai bjaurus ir užkietėjęs katalikas, — priminė ji.

— Tikrai, — sutiko jis. — Bet mes kalbame apie jo brolį Ferdinandą. Kalbama, kad jis yra dailus ir sukalbamas.

— O imperatorius parems šį kandidatą? Jeigu ištekėsiu už jo, mes turėsime abipusės pagalbos sutartį?

— Grafas Ferija leido man suprasti, kad Pilypas tai laikytų abipusės geros valios ženklu.

Atrodė, kad žodžiai paliko karalienei įspūdį.

— Kai praėjusią savaitę parėmiau Arano kandidatūrą, jus sakėte, kad šitas variantas geresnis, — priminė Elžbietai Sesilis. — Štai kodėl dabar apie jį prakalbau.

— Tada aš taip maniau, — sutiko ji.

— Prancūzai neteks Ispanijos draugystės, o mūsų popiežiaus šalininkai liks nuraminti, — pridūrė jis.

Elžbieta linktelėjo.

— Aš pagalvosiu.

Sesilis atsiduso ir sugavo kreivą Katerinos Nol šypsnį. Ši gerai žinojo, kaip Elžbieta sugeba erzinti savo patarėjus. Seras Viljamas jai nusišypsojo. Staiga už durų pasigirdo riksmas ir imtynių garsai, kažkas dunkstelėjo į uždarytas priimamojo duris. Elžbieta išblyškusi apsisuko, nesumodama kurion pusėn bėgti. Du slapti Sesilio asmens sargybiniai skubiai žengė artyn. Visi sužiuro į duris. Sesilis tankiai plakančia širdimi žengė porą žingsnių į priekį. „Pagaliau, — pagalvojo jis. — Įsibrovė į pačius karalienės rūmus.”

Durys iš lėto prasivėrė.

— Maldaujame atleisti, jūsų didenybe, — tarė įkišęs galvą sargybinis. — Nieko rimta. Apgirtęs naujokas. Užkliuvo ir nugriuvo. Nėra jokio pavojaus.

Elžbietos skruostai atgavo pirmykštę spalvą, akyse sužibo ašaros. Ji nusisuko į langą paslėpti nuo dvariškių išsigandusį veidą. Priėjusi Katerina Nol apsikabino pusseserę per liemenį.

— Labai gerai, — tarė Sesilis kareiviui. Jis parodė ženklą savo vyrams grįžti prie sienų. Dvariškiai suūžė kaip suerzintas avilys, tik keletas pastebėjo Elžbietos išgąstį. Norėdamas užpildyti menės tylą, Sesilis garsiai uždavė klausimą Nikolui Bekonui. Žvilgtelėjo atgal. Katerina ramiai ir tyliai tikino karalienę, kad ji saugi, kad nėra ko bijoti. Elžbieta įstengė nusišypsoti, draugė paglostė jai ranką ir abi moterys atsigręžė į dvariškius.

Elžbieta apsidairė. Galerijoje kaip tik pasirodė grafas fon Helfenštainas, Austrijos ambasadorius. Elžbieta nuėjo prie jo ištiesusi rankas.

— Ach, grafe, — šiltai tarė ji, — kaip tik skundžiausi, kad niekas nesugeba manęs prablaškyti šią šaltą dieną, ir štai! Jūs kaip pavasarį skelbianti kregždė!

Ambasadorius pasilenkė virš jos rankų ir pabučiavo.

— Turite man papasakoti apie Vieną ir damų madas. Kaip jos nešioja gobtuvus, kokiomis damomis žavisi erchercogas Ferdinandas? — tarė Elžbieta vesdamasi jį per menę.

Emė savo ryžtą ir užsidegimą įtikti vyrui išreiškė po kelių dienų susikraudama mantą, susirasdama palydą ir atsisveikindama su pusbroliais. Jos nuotaikos netemdė ilga kelionė iš Kambervelio į Abingdoną, nors tris naktis moterys praleido kelyje ir vieną turėjo apsistoti labai prastoje užeigoje, kur be skystos avienos sriubos ir avižinės košės pusryčiams neatsirado ko valgyti. Kartais ji aplenkdavo ponią Odingsel, paleisdama savo kumelę risnoti sužaliavusiais kelio pakraščiais, o ir šiaip ragino ją eiti greitu žingsniu. Damos jojo per derlingas apylinkes, žaliuojančias pievas, pro laukus, kuriuose pradėjo kaltis javai, todėl atsilikusi nuo moterų palyda jautėsi saugiai. Nereikėjo bijoti elgetų ar kitų keliauninkų, tuščias kelias vijosi tuščia lyguma, neribojama gyvatvorių ir sklypų.

Protarpiais ginkluoti Emės palydovai priartėdavo, kai grupelė įsukdavo į seną ąžuolų giraitę, kur galėjo tykoti pavojus, bet šiaip kraštas buvo toks plynas ir atviras, kad, be jaučius pasikinkiusio vienišo artojo ar avis ganančio bernioko, niekas nedrumstė ledi Dadli kelionės iš vienų draugiškų namų į kitus, ir ji pagaliau buvo tikra, kad bus šiltai sutikta, kad jos laukia geresnė ateitis.

Ponia Odingsel, įpratusi prie ūmių Emės nuotaikos permainų, daugiausia priklausančių nuo sero Roberto pažadų, leido jaunai moteriai joti priekyje ir atlaidžiai šypsojosi, kai ausis pasiekdavo Emės dainos nuotrupos.

Akivaizdu, kad savo žmogų soste turintis ir nemenkas pajamas gaunantis seras Robertas dairysis prašmatnių namų ar dailaus dvaro ir neilgai laukus užsigeis pamatyti prie stalo savo žmoną su lopšyje gulinčiu sūnumi bei įpėdiniu.

Kokia prasmė siekti įtakos ir turtų, jeigu neturi kam jų perleisti? Kokia prasmė turėti mylimą žmoną, jei ne prižiūrėti dvarą kaime ir tvarkytis namuose Londone?

Emė labai myli Robertą ir padarys bet ką, kad jam įtiktų. Ji troško, kad vyras grįžtų namo ir išmanė pakankamai, kad mokėtų sėkmingai suktis užmiesčio dvare. Ponia Odingsel mąstė, kad Emės vienatvės ir po išdavystės šešėliu atsidūrusio Roberto metai pagaliau baigėsi, ir pora galės pradėti gyvenimą iš naujo. Jie bus tipiški gyvenimo draugai: vyras suksis ir tvarkysis dvare, o jo žmona prižiūrės žemę ir turtą kaime.

Daug puikų šeimų pradėjo turėdamos netgi mažiau ir sutuoktiniai išaugo į stiprius bendražygius. Kas žino, galbūt Dadliai pamils vienas kitą iš naujo?

Pono Haido namas buvo puikus, kaimo pievelę iki jo dar skyrė gera kelio atkarpa, sklypą supo aukšta siena iš vietos akmens. Kadaise ten buvo ūkininko namas, vykusiai prilipdyti priestatai suteikė jam netaisyklingą siluetą, o iš viduramžių salės į abu šonus šakojosi flygeliai.

Emei visuomet buvo smagu svečiuotis pas Haidus, nes ponia Odingsel buvo pono Haido sesuo ir ten abi jautėsi kaip pas artimus gimines, o ne truputį nejaukiai, kaip pas kitus Roberto Dadlio pažįstamus, su kuriais ja, kaip savo našta, dalijosi vyras. Haidų namuose ji jautėsi kaip tarp draugų. Triukšmingas ūkininko namas atviruose laukuose jai priminė Norfolke praleistą vaikystę, o smulkūs pono Haido rūpesčiai — sudrėkęs šienas, avižų derlius, neapsemtos paupio pievos, nes kaimynas išsikasė per gilų tvenkinį karpiams, — buvo lėkšti, turint ūkį neišvengiami, bet mieli reikalai, kurie Emei buvo labai prie širdies.

Vaikai jau laukė tetos Ližės ir ledi Dadli. Išvydę įsukančias į keliuką raiteles, atlapojo pagrindines duris ir išvirto lauk, strikinėdami ir mojuodami rankomis.

Ližė Odingsel nušoko nuo arklio ir visus be išimties apkabino, o tada atsitiesė pasibučiuoti su savo broliene Alisa ir broliu Viljamu.

Visi trys apsisuko padėti Emei nulipti nuo žirgo.

— Brangioji ledi Dadli, džiaugiamės matydami atvykusią į Denčvortą, — šiltai pasveikino Viljamas Haidas. — Ar išvysime ir serą Robertą?

Žavingai nusišypsojusi Emė atsakė:

— O, taip. Po dviejų savaičių. Aš turiu pasidairyti čia namo, mes būsime kaimynai!

Vieną rytą, kaip paprastai apžiūrinėdamas Vaitholo rūmų arklides, išgirdęs grindiniu atkaukšint žirgą, Robertas pasuko galvą ir pamatė nuo suplukusios kumelės nušokantį Tomą Blountą. Numetęs vadeles vaikinukui, jo informatorius nužingsniavo prie vandens pompos, lyg norėtų skubiai suvilgyti galvą vandeniu. Robertas paslaugiai spustelėjo pompos rankeną.

— Naujienos iš Vestminsterio, — išpylė Tomas. — Atrodo, visus aplenkiau. Manau, jus turėtų sudominti.

— Visuomet. Informacija yra vienintelė tvirta valiuta.

— Aš ką tik iš parlamento. Sesiliui pavyko. Jie sutinka priimti įstatymą dėl Bažnyčios reformos.

— Pavyko?

— Du vyskupai įkalinti, du, esą, serga, vienas dingęs. Tačiau ir tai persvėrė vos trimis balsais. Išjojau, kai tik suskaičiavau galvas, todėl esu tikras.

— Naujoji Bažnyčia, — susimąstęs ištarė Dadlis.

— Ir nauja Bažnyčios galva. Ji bus vyriausioji valdytoja.

— Vyriausioji valdytoja? — pakartojo Dadlis, sverdamas naują titulą. — Ne galva?

— Jie įvardijo šitaip.

— Keista, — tarė Dadlis daugiau sau nei Blountui.

— Sere?

— Verčia susimąstyti.

— Tikrai?

— Įdomu, kokios bus jos galios?

— Sere?

— Nieko, Blountai. — Dadlis linktelėjo savo šnipui. — Esu dėkingas. — Nueidamas jis šūktelėjo arklininkui patraukti apynasrį, pakilios nuotaikos baigė apžiūrinėti arklius ir apsisukęs iš lėto nuėjo į rūmus.

Ant slenksčio Dadlis susidūrė su Viljamu Sesiliu, išsiruošusiu namo į Teobaldsą.

— O, laba diena, lorde sekretoriau. Kaip tik galvojau apie jus, — linksmai pasisveikino Robertas ir paplojo patarėjui per petį.

Sesilis nusilenkė.

— Man garbė užimti jūsų mintis, — su ironija, kuri padėdavo neprisileisti sero Roberto per arti ir abiem priminti, jog ankstesni šeimininko ir tarno santykiai jau seniai pamiršti, atsakė jis.

— Girdėjau, jūs laimėjote ir Bažnyčia bus reformuota? — pasiteiravo Dadlis.

„Iš kur, po paraliais, jis tai iškapstė? Tik keli žmonės žinojo, kaip balsuos parlamentas. Aš netgi negavau pranešimo, kad jis įvyko, — paklausė savęs Sesilis. — Kodėl jam neužtenka šokdinti, jodinėti ir kitaip linksminti karalienę, kol man pavyks ją saugiai išleisti už Arano?”

— Taip, nors apgailestaudamas. Tačiau bent pasiekėme susitarimą, — atsakė patarėjas, švelniai ištraukdamas rankovę iš jaunuolio rankos.

— Elžbieta bus Bažnyčios valdytoja?

— Kaip jos tėvas ar brolis — nei daugiau, nei mažiau.

— Kiek žinau, jie buvo vadinami Bažnyčios galva?

— Laikoma, kad Šv. Paulius uždraudė moterų kunigystę, todėl karalienė negali būti vadinama Bažnyčios galva, — paaiškino Sesilis. — Nutarta, kad visiems priimtinas titulas yra valdytoja. Bet jeigu jūsų sąžinė nerami, sere Robertai, tikrai rasite dvasinių vadovų, kurie paaiškins geriau už mane.

Robertas nusijuokė, įvertindamas puikų Sesilio sarkazmą.

— Ačiū, milorde. Bet tokius reikalus spręsti patikiu savo sielai. Ar dvasininkija padėkos jums už tokį žingsnį?

— Nepadėkos, — atsargiai atsakė seras Viljamas, — bet juos bus galima priversti, pastūmėti, įtikinti ar prigrasinti tam pritarti. Aš laukiu pasipriešinimo. Lengva nebus.

— Ir kaip jūs juos priversite, pastūmėsite, įtikinsite ir prigrasinsite?

Sesilis kilstelėjo antakį.

— Per priesaiką, Aukščiausiosios valdžios priesaiką. Taip buvo daroma ir anksčiau.

— Tik ne su Bažnyčia, kuri stoja piestu išvien, — pastebėjo Dadlis.

— Mes tikimės, kad vyskupai nebus tokie vieningi, kai reikės rinktis tarp priesaikos ir pragyvenimo šaltinio arba laisvės, — maloniai atsakė Sesilis.

— Jūs nesiūlysite jų deginti? — tiesiai paklausė Dadlis.

— Tikiu, kad to neprireiks, nors Elžbietos tėvas taip pasielgtų.

Robertas linktelėjo.

— Ar visa bažnytinė valdžia pereina karalienei, nepaisant kitokio titulo? Ar Elžbieta gaus visą tėvo, brolio turėtą valdžią? Ar ji bus Anglijos popiežius?

Sesilis oriai nusilenkė ruošdamasis atsisveikinti.

— Taip, tikrai, jeigu malonėtumėte atleisti...

Patarėjas nustebo, kai vyriausiasis žirgininkas nebando jo sulaikyti ir grakščiai nusilenkęs išsitiesė šypsodamasis.

— Žinoma! Neturėčiau jūsų gaišinti, lorde sekretoriau. Atleiskite man. Traukiate namo?

— Taip, — atsakė Sesilis. — Porai dienelių. Kai grįšiu, turėsiu daug laiko jūsų klausimams. Turiu pasveikinti jus garbinga proga.

„Iš kur jis apie tai žino? — paklausė savęs Dadlis. — Ji prisiekė man, kad niekam nepasakos, kol neateis laikas. Ar sušnipinėjo, ar ji pati jam papasakojo? Negi ji tikrai viską jam atskleidžia?” O garsiai tarė:

— Dėkoju. Man tikrai nepaprasta garbė.

„Kurgi ne, — burbtelėjo sau Sesilis, nusilenkdamas ir lipdamas laiptais prie savo arklio biznu pasturgaliu, kur laukė susirinkusi palyda. — Bet kodėl tu toks patenkintas, kad Elžbieta Bažnyčios galva? Kas tau iš to, suktas, nepatikimas, tuščiagalvi puošeiva?”

„Ji taps Anglijos popiežiumi”, — murmėjo sau Robertas, kaip dykinėjantis princas droždamas į kitą pusę. Galerijos gale kareiviai atlapojo jam dvivėres duris ir įleido į vidų. Kerinti jo šypsena, nors ir ne jiems skirta, privertė vyrus linktelėti ir sumušti kulnais. Jis šypsojosi, kad Sesilis, pats to nejausdamas, jam pasitarnavo. Sesilis, senas lapinas, parnešė namo sumedžiotą paukštį ir patiesė Dadliui prie kojų kaip ištikimas spanieliukas.

„Jis padarė Elžbietą popiežiumi. Ji gali paskelbti santuoką negaliojančia, anuliuoti santuoką, gali paskelbti skyrybas, — mintijo sau Robertas. — Jis net neįsivaizduoja, kaip man padėjo. Įtikinęs tuos bukius skvairus suteikti karalienei Anglijos Bažnyčios vyriausiosios valdytojos titulą, jis suteikė jai galią paskelbti skyrybas. Kas žino, kam tai gali būti naudinga...”

Elžbieta negalvojo apie savo gražuolį vyriausiąjį žirgininką. Elžbieta su savo damomis priimamajame žavėjosi erchercogo Ferdinando portretu. Iš garsaus pritarimo, kai damos atkreipė dėmesį į tamsias Habsburgo akis ir madingus drabužius, į kambarį nerūpestingai įžengęs Robertas suprato, jog Elžbieta tęsia viešą paskutinio gerbėjo aptarimą.

— Gražus vyras, — tarė jis, pelnydamas jos šypseną. — Ir stotas gražus.

— Jūs gėritės erchercogu, sere Robertai?

— Žinoma, gėriuosi portretu.

— Jis labai tikroviškas, — patikino ambasadorius grafas fon Helfenštainas. — Erchercogui tuštybė nebūdinga, jis nesiekia įgyti palankumo klaidinančiu atvaizdu.

Robertas šypsodamasis patraukė pečiais.

— Žinoma, ne, — atsakė. Tada pasisuko į Elžbietą. — Bet kaip galima rinktis žmogų iš drobės ir dažų? Arklio taip niekada nesirinktumėte.

— Taip, bet erchercogas — ne arklys.

— Na, prieš pradėdamas geisti arklio, aš norėčiau žinoti, kaip jis judės, — atsakė jis. — Norėčiau patikrinti jo eiseną. Norėčiau žinoti, kaip jis elgiasi, kai glostau jį ranka, braukiu per kaklą, liečiu visur — glostau už ausų, liečiu lūpas, braukiu tarp kojų. Norėčiau žinoti, kaip jis reaguoja, kai sėdžiu ant jo, kai spaudžiu jį tarp kelių. Žinote, aš netgi norėčiau žinoti, kaip kvepia jo prakaitas.

Karalienė aiktelėjo įsivaizdavusi Roberto nupieštą paveikslą, kur kas gyvesnį, kur kas intymesnį nei blanki drobė priešais juos.

— Jumis dėtas, rinkčiausi vyrą, kurį pažįstu, — tyliai jai ištarė Robertas. — Vyrą, kurį patikrinau akimis, pirštais, kurio kvapas man patinka. Vesčiau tik vyrą, kurio geisčiau. Kurio jau geidžiu.

— Aš esu nekalta mergelė, — išspaudė ji. — Aš negeidžiu jokio vyro.

— Ach, Elžbieta, jūs meluojate, — šypsodamasis šnipštelėjo jis.

Sero Dadlio įžūlumas privertė karalienę išpūsti akis, bet Elžbieta jo nesudraudė. Kaip visuomet, palaikęs tylą padrąsinimu, jis tęsė:

— Meluojate: jūs geidžiate vyro.

— Ne to, kuris laisvas vesti, — atšovė ji.

Padvejojęs jis tarė:

— Ar norėtumėte, kad būčiau laisvas?

Karalienė iškart nusisuko nuo jo, ir jis suprato, kad nugalėjo jos įprastas koketavimas: „A, tai mes kalbame apie jus?”

Robertas iškart ją paleido.

— Ne. Kalbame apie erchercogą. O jis išties gražus vyras.

— Ir malonus, — įsiterpė ambasadorius, nugirdęs tik jų kuždesio pabaigą. — Puikiai išsimokslinęs. Jo anglų kalba tobula.

— Neabejoju, — atsiliepė seras Robertas. — Mano irgi nepaprastai gera.

Balandį Emė sužydėjo. Kiekvieną dieną su Liže Odingsel arba su Alisa ir Viljamu Haidais ji išjodavo apžiūrėti sklypo, kurį būtų galima pirkti, miško, kurį iškirtus būtų galima pastatyti namą, arba ūkininko namo, kurį būtų galima perstatyti.

— Ar seras Robertas nenorėtų ko nors prašmatniau? — vieną dieną paklausė jos Viljamas Haidas, kai jie apžiūrinėjo dviejų šimtų akrų sodybą su dailiu namu raudonų čerpių stogu.

— Namą, žinoma, jis perstatytų, — atsakė Emė, — bet didelių rūmų mums nereikia. Jis liko sužavėtas mano pusbrolių namu Kambervelyje.

— A, to pirklio pirkia miestelyje? — suprato ponas Haidas. — Tik ar nenorės jis rūmo, kuriame galėtų priimti karalienę, visam dvarui vasarą keliaujant po šalį? Dvaro, į kuriuos tilptų visa jos svita? Pilies, panašios į Hamptono rūmus ar Ričmondą?

Emė sutriko.

— Oi, ne, — atsipeikėjusi tarė. — Jis nori gūžtos, kurią galėtų vadinti savo namais, kur jaustųsi kaip namie. Ne erdvių rūmų. Be to, juk atvykusi į šitą kraštą karalienė galėtų apsistoti Oksforde?

— O jeigu jis užsigeis pamedžioti? — įsiterpė Alisa. — Jis yra vyriausiasis žirgininkas. Gal jam patiktų sklypas, kuriame galėtų veisti elnius?

Emė patenkinta nusijuokė.

— Och, jūs norėtumėte, kad nupirkčiau Niu Forestą! — sušuko ji. — Ne. Mums reikia tokios vietelės, kaip mano namai Norfolke, gal kiek didesnės. Ko nors panašaus į Fličem Holą, kurio vos nenupirkome, tik truputį prabangesnio ir didesnio. Galėtume pristatyti dar kokį sparną ar vartus, kad būtų gražiau, nes milordas nenorės prastai atrodančių namų. Žinoma, su sodais, darželiais ir žuvų tvenkiniais, kad šalia būtų gražaus miško ir gerų kelių pajodinėti, o visa kita paliksime ganykloms, kur jis galės dvarui veisti arklius. Robertas visą laiką praleidžia rūmuose, jis geidžia grįžti į jaukius namus, o ne didžiulę, artistų pilną katedrą, kaip kad karaliaus rūmai.

— Jeigu esate įsitikinusi, jog jam reikia kaip tik to, galime paklausti šių namų kainos, — atsargiai tarė vis dar neįtikintas Viljamas Haidas. — Bet galbūt mums reikėtų parašyti serui Viljamui, kad įsitikintume, jog jis tikrai nesvajoja apie prašmatnesnį dvarą su daugiau kambarių ir žemės.

— Nėra reikalo, — užtikrino Emė, — aš žinau, ko nori mano vyras. Mes daug metų laukėme, kad galėtume turėti tokius namus.

Robertas Dadlis pasinėrė į svarbiausio — po iškilmingos karalienės karūnacijos — rūmų renginio planavimo darbus, tariamai norėdamas pagerbti šventojo Jurgio dieną, svarbią šventę Anglijoje, kurią į rūmų kalendorių įtraukė Tiudorai. Tą dieną jis ir dar trys nusipelnę didikai iš karalienės rankų priims Keliaraiščio ordiną, aukščiausią riterio apdovanojimą. Ordinas būdavo suteikiamas tiktai tiems vyrams, kurie pranoko save gindami Karūną. Karalienė pažadėjo apdovanojimą Robertui Dadliui, savo jaunam giminaičiui Norfolko hercogui Tomui Hovardui, serui Viljamui Parui, savo velionės pamotės broliui, ir Ratlendo grafui.

Atsirado tokių, kurie stebėjosi, kad Robertas Dadlis įsipaišė į giminaičių ir senų patarėjų gretas — jis juk dalyvavo ekspedicijoje, kuri atidavė Kalė Anglijai, todėl galbūt nepasirodė ypatingas karalystės gynėjas.

Be to, buvo kalbama, kad procesijų organizavimas nesuteikia žmogui teisės į aukščiausią riterio apdovanojimą, juolab, kad Dadlio senelis ir tėvas nuteisti kaip išdavikai. Kuo toks žmogus, kaip Robertas Dadlis, nusipelnė tokios išskirtinės malonės? Bet niekas neištarė savo dvejonių garsiai. Niekas neužsiminė apie tai prie karalienės.

Visą popietę vyks riterių turnyrai, riteriai išeis į areną su kostiumais ir kaukėmis, prisistatydami sakys gražias ir šmaikščias eiles. Šventės tema parinkti Artūro laikai.

— Ar čia Kamelotas? — kautynių lauke su švelnia ironija Roberto paklausė seras Fransis Nolis. Ten vyriausiasis žirgininkas tikrino vėliavas su viduramžių kryžiais. — Ar mes užkerėti?

— Tikiuosi, kad būsite užkerėtas, — maloniai atsiliepė Robertas.

— Kodėl būtent Kamelotas? — apsimetė nesuprantąs seras Fransis.

Dadlis atitraukė akis nuo aukso audeklu, kuris, išsaugotas nuo Elžbietos karūnacijos, buvo ekonomiškai panaudotas dar kartą, išpuoštos turnyrų aikštės.

— Tai akivaizdu.

— Man — ne. Paaiškinkite, — paprašė seras Fransis.

— Graži karalienė, — ėmė lenkti ilgus plonus pirštus Robertas, — tobula Anglija. Suvienyta vienos stebuklingos monarches. Jokių religinių, vedybinių reikalų, jokių prakeiktų škotų. Kamelotas. Harmonija. Pagarba Mergelei.

— Mergelei? — perklausė seras Fransis, pagalvojęs apie išsimėčiusias po visą Angliją Mergelės Marijos, Jėzaus motinos, koplytėles, kurios palaipsniui užmirštamos, nes kaimo žmonėms kalama, jog tai, kuo jie šventai tikėjo, yra paklydimas, netgi erezija.

— Mergelei. Karalienei. Elžbietai, — pakartojo Robertas. — Mūsų širdžių karalienei, turnyro karalienei, amžinai valdančiai saulėtą savo dvarą. Valio.

— Valio, — paklusniai pakartojo seras Fransis. — Bet kam „valio” tiksliau? Gal atšvęsti Keliaraiščio ordino įteikimą, su kuo jus nuoširdžiausiai sveikinu.

Robertas nuraudo.

— Dėkui, — oriai atsakė. — Bet pagerbsime ne mane. Garsas apie tai pasklis toliau, gerokai toliau už kuklią mano asmenybę, toliau netgi už kilminguosius lordus.

— Pasklis?

— Už šalies ribų. Žmonėms. Kiekvieną kartą, kai surengiame gyvąjį paveikslą ar šventę, ji kopijuojama kiekviename miestelyje ir kaime. Negi nemanote, kad žmonėms pakišta mintis, jog Elžbieta yra tokia pat puiki valdovė kaip Artūras, neprimena jiems, jog ją reikia mylėti, gerbti ir ginti? Neprimena, kad ji yra jauna ir graži, o jos dvariškiai — puikiausi visoje Europoje, ne vien Anglijoje. Žinia pasieks visur: Paryžių, Madridą, Briuselį. Visi turi ja žavėtis, taigi ir pripažinti jos valdžią. O tai užtikrina jos saugumą ne blogiau už Sesilio sutartį.

— Matau, jūs politikas, — tarstelėjo seras Fransis. — Mes visi sutariame, kad Elžbieta turi pasirodyti verta meilės, kad žmonės ją dievintų ir saugotų.

— Meldžiu Dievo, — pritarė Robertas ir pasipiktinęs švilptelėjo, kai vienas nerangus pažas paleido savo audeklo ritinio galą ir tas nusirito per smėlėtą aikštę. — Pakelk, vaikine! Išsipurvins!

— Ar pagalvojote apie jos saugumą šiandien? — panoro sužinoti seras Fransis. — Dauguma žmonių jau girdėję, kad popiežius palaimino ketinančius į ją pasikėsinti.

Dadlis atsisuko į jį veidu.

— Apie nieką daugiau ir negalvoju, tik apie jos saugumą, — atšovė. — Naktį ir dieną. Negalvoju apie nieką daugiau, tik apie ją. Nerastumėte ištikimesnio jos tarno. Galvoju apie ją, lyg nuo jos priklausytų mano gyvybė. Iš tiesų, nuo jos priklauso mano gyvenimas.

Seras Fransis linktelėjo.

— Neabejoju, — nuoširdžiai pripažino. — Bet dabar laikai neramūs. Žinau, kad Sesilio šnipų tinklas visoje Europoje medžioja kiekvieną, kas galėtų atvykti į Angliją ir kelti karalienei grėsmę. O kaip anglai? Vyrai ir moterys, kurie dedasi mūsų draugais? Žmonės, kurie galbūt jau dabar galvoja, kad nužudyti Elžbietą yra jų pareiga, šventa pareiga?

Pritūpęs Robertas pirštu smėlyje nubraižė turnyrų areną.

— Karališkas įėjimas čia. Įleidžiami tik dvariškiai. Londono pirkliai, miestelėnai, kaimiečiai — čia. Padėjėjai dar toliau, kadangi jie visuomet kelia daugiausia problemų. Žmonės iš provincijos, visi, atvykę be kvietimo, dar toliau. Ant kiekvieno kampo po ginkluotą žmogų. Sesilio žmonės įsimaišys į minią ir stebės. Turiu kelis patikimus žmones, kurie sukiosis aplinkui ir nieko nepraleis pro akis.

— O kaip bus su draugais? Kilmingaisiais ir didikais? — tyliai pasiteiravo seras Fransis.

Robertas atsistojęs nusipurtė delnus.

— Meldžiu Dievo, kad jie visi suprastų, jog pirmiausia turi būti ištikimi jai, nesvarbu, kaip norėtų atlikinėti Mišias.

Patylėjęs pridūrė:

— Ir, tiesą sakant, daugumą dvejojančių jau stebime.

Seras Fransis skardžiai nusikvatojo:

— Jūsų vyrai?

— Daugiausia Sesilio, — atsakė Robertas. — O jis turi šimtus slaptų darbuotojų.

— Tada su tuo žmogumi aš nenorėčiau susipykti, — linksmai ištarė seras Fransis.

— Nebent esi tikras, kad sugebėtum laimėti, — ramiai atsakė Robertas. Dirstelėjęs per petį jis pastebėjo pažą, vyniojantį vėliavą ir maukšlinantį ją ant koto.

— Ei! Žiūrėk, ką darai! Mauni atvirkščiai!

— Gerai, palieku tai jums, — traukdamasis tarė Fransis Nolis, tarsi išsigandęs, kad bus pasiųstas lipti kopėčiomis.

Robertas plačiai jam nusišypsojo.

— Aha. Pakviesiu jus, kai darbai bus baigti, — linksmai tarė ir nudrožė prie pagrindinės scenos. — Tikiuosi, kad laiku grįšite į šventę, kai visas juodas darbas bus atliktas. Turnyre dalyvausite?

— Viešpatie, žinoma! Būsiu labai kilnus, švelnus ir tobulas riteris! Būsiu riterijos žiedas. Dabar keliauju blizginti savo skydo ir kupletų, — iš arenos žvaliai atsiliepė seras Fransis. — Užtraukite ram ta drylia, mielas Robinai!

— Ram ta drylia! — juokdamasis šūktelėjo Robertas.

Jis grįžo prie darbų šypsodamasis, bet netrukus pajuto, kad yra stebimas. Ant platformos, kuri vėliau bus paversta karališkąja lože, stovėjo Elžbieta, žvelgė žemyn į tuščią turnyrų areną ir ložes.

Robertas žaibiškai ją įvertino, pastebėjo, kad ji tyli ir stovi šiek tiek nuleista galva. Tada pasiėmė vėliavos kotą, lyg tęsdamas pradėtą darbą, ir nužingsniavo palei karalienės ložę.

— O! — sušuko, tarsi staiga ją išvydęs. — Jūsų didenybe!

Nusišypsojusi jam Elžbieta priėjo prie ložės krašto.

— Sveiki, Robertai.

— Susimąsčiusi?

— Taip.

Dadlis svarstė, ar ji nugirdo pokalbį apie grėsmę, kuri tyko jos kiekvieną dieną, ar girdėjo, kaip jie vardina pavojus, kuriuos gali kelti visi, nuo eilinių pameistrių iki artimiausių jos draugų. Kaip jauna moteris gali ištverti, žinodama, kad jos nekenčia pavaldiniai? Kad svarbiausias dvasinis krikščionių vadovas paskelbė jai mirties nuosprendį?

Įkišęs vėliavos kotą į stovą Robertas priėjo prie ložės ir pakėlė galvą.

— Gal galėčiau kuo nors padėti, mano princese?

Elžbieta droviai šyptelėjo.

— Aš nežinau kaip man elgtis.

Jis nesuprato:

— Elgtis? Kada?

Karalienė palinko virš turėklo, kad nereikėtų kalbėti garsiai.

— Aš nežinau, kaip elgtis per turnyrą.

— Jūs turbūt dalyvavote dešimtyje turnyrų.

— Ne, tik keliuose. Tėvui valdant retai būdavau rūmuose, o Marijos dvare linksmybių nebuvo, be to, didžiąją dalį laiko prakalėjau.

Robertas vėl prisiminė, kad Elžbieta savo vaikystę praleido tremtyje. Ji mokėsi be galo aistringai, bet nebuvo pasiruošusi paprastoms rūmų gyvenimo linksmybėms. Ir kaip galėjo pasiruošti? Niekaip kitaip neapsiprasi rūmuose ir prašmatniuose renginiuose, kaip tik juose dalyvaudamas. Robertas galėjo mėgautis, kurdamas naują, įprastą renginį praturtinančią temą, nes puikiai išmanė tradicijas ne tik kad nepraleidęs nė vieno riterių turnyro, bet ir laimėjęs daugumą nuo tada, kai atvyko į rūmus.

Robertas troško ištobulinti tradicinius renginius, kurie jam buvo gerai pažįstami, o Elžbieta geidė kaip nors juos prastumti, kad neišduotų savo neišmanymo.

— Bet jums patinka riterių turnyrai? — pasitikslino jis.

— O, taip, — atsakė karalienė. — Taisykles aš žinau, tik neišmanau, kaip turiu elgtis: kada ploti, kada parodyti savo palankumą ir taip toliau.

Robertas pamąstė.

— O jeigu sudaryčiau jums planą? — paklausė švelniai. — Kaip tuomet, per karūnaciją? Iš kurio matytumėte, kur turite būti ir ką kiekvieną sykį daryti?

Elžbieta išsyk pralinksmėjo.

— Taip. Būtų gerai. Tada galėsiu mėgautis diena, o ne dėl jos nerimauti.

— Gal tuomet sudaryti planą ir Keliaraiščio ordino teikimo ceremonijai? — nusišypsojo jis.

— Taip, — džiugiai sutiko ji. — Tomas Hovardas susakė man, ką turėsiu daryti, bet nieko neprisimenu.

— Iš kur jam žinoti? — paniekinančiai ištarė Dadlis. — Nepasakytum, kad jis užėmė aukštą postą valdant paskutiniams trims karaliams.

Elžbietai šita amžina konkurencija su hercogu, jos dėde, abiejų bendraamžiu, senu Roberto varžovu, kėlė šypseną.

— Ką gi, aš jums viską surašysiu, — pažadėjo Robertas. — Ar galėčiau ateiti pas jus prieš pietus, kad kartu viską peržiūrėtume?

— Taip, — sutiko ji. Ir impulsyviai ištiesė jam savo ranką. Ištiesęs savąją, Robertas galėjo pasiekti tik jos pirštų galiukus, todėl pabučiavo savo ranką ir pakėlė pasiekti jos.

— Ačiū, — tarė ji maloniai, neatitraukdama ištiestų pirštų.

— Aš visuomet jums patarsiu, visuomet padėsiu, — pažadėjo Robertas. — Nupiešiu jums lentelę, kurioje surašysiu, kur turite eiti ir ką daryti per kiekvieną renginį. Kad visuomet žinotumėte. O po tuzino turnyrų, man pasakysite, ką norite pakeisti, jūs man nupiešite ir parodysite, kaip norite viską pakeisti.

Elžbieta nusišypsojo tai išgirdusi ir apsisukusi išėjo iš karališkosios ložės, palikusi Robertą apimtą keisto švelnumo. Kartais ji nebūdavo panaši į karalienę, atsidūrusią soste per atsitiktinumą ir savo gudrumą. Kartais ji atrodydavo kaip jauna mergaitė, kuri gavo vienai per sunkią užduotį. Robertas buvo įpratęs geisti moterų, įpratęs jomis naudotis, bet tą akimirką įrenginėjamoje arenoje jį apėmė nepatirtas jausmas — švelnumas, troškimas laimės jai labiau nei sau.

Emės diktuojama Ližė Odingsel parašė laišką, tuomet Emė jį perrašė, stengdamasi vesti raides griežtai pagal nubraižytas linijas.

Brangusis Vyre,

Viliuosi, kad laiškas pasieks jus sveiką. Aš, linksma ir sveika, apsistojusi pas mūsų mielus draugus Haidus. Atrodo, jau radau mums namą ir sklypą, kaip prašėte padaryti. Manau, kad jis jums labai patiks. Ponas Haidas pakalbėjo su dvaro pardavėju, skvairu, kuris neturi sveikatos ir sūnaus, kuriam galėtų jį palikti, ir sako, kad kaina padori.

Nieko nesiimsiu, kol negausiu naujų jūsų nurodymų, bet galbūt pats netrukus atvyksite ir apžiūrėsite namus bei žemes. Ponia ir ponas Haidai siunčia jums nuoširdžiausių linkėjimų ir šią pintinę ankstyvųjų salotų. Ledi Robsart pranešė, kad Stenfilde gimė aštuoniasdešimt ėriukų, daugiau nei kada nors anksčiau. Tikiuosi, kad greitai pasimatysime.

Ištikima jūsų žmona Emė Dadli

PS. Aš labai tikiuosi, kad greitai atvyksite, brangusis.

Emė su ponia Odingsel patraukė į bažnyčią. Praėjo kaimo pievelę, pro dengtą įėjimą į šventorių pateko į vėsią amžiną parapijos bažnyčios prieblandą.

Tačiau bažnyčia buvo pasikeitusi. Apsidairiusi Emė pastebėjo praėjimo priekyje stovintį naują žalvarinį pultą su atversta Biblija, tarsi padėtą kiekvienam, panorusiam paskaityti. Altorius senoje vietoje atrodė pastebimai ištuštėjęs. Emė be žodžių persimetė žvilgsniu su Liže Odingsel ir užsidarė šeimyniniame Haidų klaupte. Pamaldos vyko anglų, o ne įprasta lotynų kalba iš karaliaus Edvardo maldyno. Nuleidusi galvą Emė meldėsi naujais žodžiais ir stengėsi pajusti Dievą nors ir pasikeitusioje bažnyčioje, nebematydama keliamos Ostijos.

Atėjo momentas, kai kunigas pradėjo melstis už karalienę. Tai darant jo balsas truputį drebėjo, tačiau pradėjęs melstis už mylimą vyskupą Tomą Goldvelą, per ašaras kunigas visai neįstengė kalbėti ir nutilo. Zakristijonas baigė maldą už jį ir Mišios tęsėsi toliau. Pabaigoje kaip visuomet buvo sukalbėta atsisveikinimo maldelė ir suteiktas palaiminimas.

— Eikite, — šnipštelėjo Emė draugei, — aš dar noriu pasimelsti.

Ji palaukė, kol bažnyčia ištuštės, ir išėjo iš Haidų klaupto. Kunigas klūpojo priešais Nukryžiuotojo paveikslą. Tyliai priėjusi Emė atsiklaupė šalia jo.

— Tėve?

Tas pasuko galvą.

— Dukrele?

— Kas nors nutiko?

Kunigas linktelėjo. Jis nuleido galvą, tarsi susigėdęs.

— Sako, kad mūsų vyskupas Tomas visai nėra vyskupas.

— Kaip tai? — paklausė ji.

— Girdi, karalienė neskyrusi jo vyskupu į Oksfordą, o Šv. Asafo vyskupas jis taip pat nebėra. Sako, kad jis nepriklauso niekur, vyskupas be vyskupijos.

— Kodėl jie taip kalba? — paklausė ledi Dadli. — Juk visi žino, kad jis yra geras ir šventas žmogus, kad palikęs Šv. Asafą persikėlė į Oksfordą. Kad jį paskyrė popiežius.

— Turėtumėte žinoti tiek pat, kiek aš, — liūdnai atsiduso kunigas. — Jūsų vyras išmano, kaip tvarkomi reikalai dvare.

— Jis ne... nesipasakoja man, — atsakė Emė, atsargiai parinkdama žodį. — Tik ne apie rūmų reikalus.

— Jie žino, kad mūsų vyskupas bus ištikimas iki mirties, — liūdnai atsiliepė kunigas. — Žino, kad jis buvo artimiausias kardinolo Polio bičiulis, suteikęs jam paskutinius sakramentus mirties valandą. Žino, kad jis neišvers savo apsiausto, kad įtiktų šiai karalienei. Neniekins Ostijos, kaip jam įsakyta. Manau, šitaip manipuliuodami jie pirma išbruks jį iš Inkvizicijos, o tada nužudys.

— O ne, — aiktelėjo Emė. — Tik ne žmogžudystė. Užtenka Tomo Moro!

— Jam įsakyta stoti prieš karalienę. Bijau, kad jis keliauja mirčiai į glėbį.

Emė išbalusi linktelėjo.

— Ledi Dadli, kalbama, kad jūsų vyras yra vienas iš rūmų didžiūnų. Gal galėtumėte paprašyti tarpininkauti dėl mūsų vyskupo? Prisiekiu, tėvas Tomas niekada neprieštaravo dėl sosto paveldėtojo, nepasakė nė žodžio prieš Elžbietą kaip karalienę. Jis tik kalbėjo, kaip Viešpats jam liepė, gindamas mūsų šventą Bažnyčią.

— Negaliu, — paprastai atsakė ji. — Tėve, atleiskite man, Dieve, atleisk man, bet negaliu. Neturiu jokios įtakos. Mano vyras neklauso mano patarimų dvaro ar politikos klausimais. Jis netgi nežino, kad man tai rūpi! Negaliu jam patarinėti, o jis neketina manęs klausyti.

— Tada melsiuos, kad jis atsigręžtų į jus, — švelniai ištarė kunigas. — Ir jeigu Dievas pastūmės jį išklausyti, tuomet, dukra, kalbėkite. Mūsų vyskupo gyvybei gresia pavojus.

Emė nulenkė galvą.

— Padarysiu, ką galiu, — nepuoselėdama didelių vilčių pažadėjo ji.

— Telaimina jus, vaike, Dievas, ir tegu rodo jums kelią.

Raštininkas padavė Robertui Emės laišką po iškilmingo įšventinimo į Keliaraiščio ordiną. Robertas ką tik buvo pakabinęs mėlyno šilko ordiną ant kėdės atlošo ir atsitraukęs grožėjosi. Paskui jis apsivilko naują liemenę ir permetęs laiškelį akimis atidavė tarnui.

— Parašyk jai, kad dabar esu užsiėmęs, bet atvyksiu, kai tik galėsiu, — liepė verdamas duris. Uždėjęs ranką ant sklendės suprato, jog kreivos laiško raidės išvedžiotos pačios Emės ranka ir jai teko sugaišti ne vieną valandą, kol jam parašė.

— Parašyk, kad labai džiaugiuosi, jog pati man parašė, — pridūrė jis. — Dar nusiųsk jai pinigų kapšiuką — tegu nusiperka pirštines ar ką nors gražaus.

Jis stabtelėjo, jausdamas, kad turėtų pridurti kažką daugiau, bet tuomet pasigirdo į riterių turnyrą šaukiantis trimitas.

— Perduok, kad atvyksiu pas ją netrukus, — pasakė ir apsisukęs lengvai nubėgo laiptais į kiemą.

Turnyras buvo spindintis ir spalvingas, kaip mėgo Elžbieta. Persirengę riteriai liaupsino ją dainomis, kūrė improvizuotas eiles. Damos išsirinko savo favoritus, o raiteliai prie širdies dėjo savo mylimųjų spalvas. Balto šilko pirštine apmauta ranka laikydama kitą pirštinę, karalienė lenkėsi palinkėti serui Robertui sėkmės, kai šis prijojo prie ložės atiduoti pagarbos karalienei. Pirštinė netyčia išsprūdo iš jos pirštų ir nukrito. Greičiau nei kiti spėjo pastebėti, Robertas spustelėjo žirgą pentinais, stambus kautynių žirgas apsisuko, ir seras Dadlis sugavo pirštinę ore, neleidęs nukristi jai ant žemės.

— Ačiū! — šūktelėjo Elžbieta. Ji mostelėjo pažui. — Paimk mano pirštinę iš sero Roberto.

Viena ranka prilaikydamas piestu atsistojusį stambų gyvulį, Dadlis pakėlė antveidį kita ranka ir priglaudė pirštinę prie lūpų.

Elžbieta rausdama stebėjo dvariškio gestą. Nepareikalavo grąžinti pirštinės. Mostelėjusi ranka nenusijuokė, kaip iš įprasto meilikavimo.

— Ar galėčiau pasilikti? — pasiteiravo Robertas.

Karalienė atsipeikėjo.

— Kad jau taip guviai sugavote, — nerūpestingai atšovė ji.

Robertas pavarė žirgą arčiau.

— Ačiū, mano karaliene, kad numetėte ją man.

— Ji nukrito netyčia, — atsiliepė toji.

— Aš pagavau ją tyčia, — atsakė Robertas, žybtelėjęs juodomis akimis, ir rūpestingai užsikišo pirštinę už antkrūtinio, tada apsukęs savo arklį nujojo į arenos galą.

Riteriai rungėsi visą karštą balandžio popietę, o atėjus vakarui karalienė brangiausius svečius pakvietė pasiplaukioti baržomis upe. Londoniečiai, tikėjęsi tokio dienos tęsinio, pasiskolino, nusisamdę, išmeldė tūkstančius valtelių, ir upėje buvo sausakimša kaip turguje: zujo galybė valčių ir baržų su ryškiaspalvėmis vėliavėlėmis ir kaspinais, kas trečioje sėdėjo dainininkas ar muzikantas su liutnia, todėl vanduo skleidė užkrečiančias melodijas.

Robertas ir Elžbieta sėdėjo karalienės baržoje kartu su Katerina ir seru Fransiu Noliais, ledi Marija Sidni su vyru, seru Henriu Sidniu, bei porele kitų karalienės damų: Leticija Nol ir dar viena jauna freilina.

Muzikantų barža plaukė šalia jų ir upė nešė meilės dainų garsus, nes irkluotojai stengėsi irtis švelniu būgno ritmu. Saulė, smenganti į rausvus ir auksinius debesis, nutiesė per temstančią Temzę taką tarsi iki pačios Anglijos širdies.

Elžbieta atsirėmė į aukso lapais išpuoštą baržos turėklą ir žvelgė į teliūškuojantį vandenį bei skubančių įkandin laivelių su pramogautojais žvaigždyną, į atsikišusius žibintus, kurie apšvietė jų pačių atspindžius vandenyje. Robertas prisijungė prie jos ir abu ilgai stovėjo, tylomis stebėdami upę.

— Žinote, tai tobuliausia mano gyvenimo diena, — tyliai prisipažino Elžbieta Robertui.

Iškart nuolatinė erotinė įtampa tarp jų atsileido. Robertas nusišypsojo jai seno gero draugo šypsena.

— Džiaugiuosi, — atsakė jis. — Linkiu jums turėti daug tokių dienų, Elžbieta. Jūs buvote man dosni ir aš esu labai dėkingas.

Karalienė pasisukusi jam nusišypsojo. Jų veidai buvo taip arti, kad Roberto alsavimas plaikstė iš po gobtuvo išsprūdusią Elžbietos plaukų sruogą.

— Jūs tebeturite mano pirštinę, — sušnibždėjo ji.

— Jūs turite mano širdį.

„Tikrai dosnu, — burbtelėjo Viljamas Sesilis mintyse, kai dvaras Gegužės šventės rytą iškeliavo aplankyti Robertą Dadlį jo naujame būste Kju, parko gale pastatytame žavingame name, vos dešimt minučių pėsčiomis nuo rūmų. Didingi balto akmens laiptai vedė iki dvigubo aukščio dvivėrių arkinių durų, abipus kurių buvo po langą. Viduje už erdvios menės glaudėsi nedideli, intymūs poilsio kambarėliai, išeinantys į sodus abipus namo. Namas iš priekio buvo aptvertas gyvatvore su dviem tobulai apkarpytais apvaliais kaip slyvos medžiais, iš abiejų pusių stovėjo po sargybinį.

Robertas Dadlis pasitiko svečių būrelį prie durų ir nusivedė tiesiai pro namą į dailų tvora aptvertą sodelį. Jis buvo tvarkomas kaip gėlynais apsodintas sodas, pagal naujausią madą, kad sodas kuo labiau primintų žydinčią pievą. Ant balta staltiese užtiesto stalo karalienės laukė pusryčiai. Kaip įprasta atidžiajam Dadliui, visi tarnai buvo aprengti melžėjomis ir piemenėliais, obelyne netgi bindzinėjo nedidukė avių banda, absurdiškai išdažyta baltai ir žaliai — Tiudorų spalvomis.

Elžbieta, ją išvydusi, suplojo rankomis.

— Ach, Robertai, kaip rafinuota!

— Pamaniau, kad vieną dieną norėtumėte tapti paprasta kaimo mergele, — tyliai pakuždėjo jai į ausį.

Elžbieta atsigręžė į jį.

— Tikrai? Kodėl?

Robertas patraukė pečiais.

— Karūna — ne tik garbė, bet ir didelė našta. Žmonės, kurie spiečiasi apie jus, visą laiką kažko nori, kažką ima, bet niekada neduoda. Norėjau padovanoti malonumų ir juoko sklidiną dieną, dieną dailiai merginai, o ne prislėgtai karalienei.

Elžbieta linktelėjo.

— Jūs suprantate. Jie tiek visko iš manęs nori, — apmaudžiai ištarė ji.

— O blogiausia — tie nauji gerbėjai, — tęsė Robertas. — Habsburgų hercogai, kuriems reikia jūsų šlovės, kad iš vargšų Austrijos hercogų vienu šuoliu taptų Anglijos karaliais! Arba Arano grafas, kuris nori įtraukti jus į karą su Škotija! Jie nieko jums nesiūlo, o tikisi visko.

Elžbieta susiraukė, ir Dadlis išsigando, kad perlenkė lazdą, bet tada ji ištarė:

— Viskas, ką jie man siūlo — tai problemos, o trokšta iš manęs visko, ką gali gauti.

— Iš jūsų jiems nieko nereikia, — pataisė Robertas karalienę. — Iš jūsų pačios. Jiems reikia karūnos, sosto arba įpėdinio, kurį galite jiems padovanoti. Jie — apsimetėliai gerbėjai, netikras pinigas, jie nepažįsta jūsų ir nemyli taip, kaip aš... — Jis nutilo.

Elžbieta palinko, jausdama veidu jo alsavimą, o vyras pajuto, kad abu alsuoja vienu ritmu.

— Jūs? — pakartojo ji.

— Aš, — vos girdimai sukuždėjo jis.

— Tai ar duos mums kas nors pavalgyti? — gailiai paklausė Sesilis iš karalienės palydovų grupelės. — Man net silpna iš alkio. Sere Robertai, jūs esate tikras Tantalas, surengęs mums puotą, bet uždraudęs valgyti.

Nusijuokęs Robertas nusigręžė nuo karalienės, kuri dar spėjo pamatyti, kad visų akys atgręžtos į juos, kad stalai užtiesti baltomis kaip sniegas staltiesėmis saulėtame sode.

— Prašom... — tarė jis, iškilmingai mosteldamas visiems užimti savo vietas.

Svečiai sėdo pusryčių, rafinuotų kaip italų bankete, tik patiektų su Dadliui būdingu nerūpestingumu, o vėliau, kai visi pavalgė ir į stalą buvo patiektos cukruotos slyvos, piemenėliai ir melžėjos atliko liaudies šokį ir daina pašlovino piemenėlių karalienę. Putlus kaip cherubinas šviesiaplaukis berniukas išėjo į priekį, padeklamavo eiles Elžbietai, visų piemenų ir piemenėlių karalienei, ir įteikė Gegužės karalienės karūną podraug su nužievinta karklo vytele. Tada obelų šakose saugiai įsitaisę muzikantai užgriežė pirmą akordą ir Robertas, pasiūlęs Elžbietai savo ranką, pakvietė ją liaudies šokio, Gegužės šokio pirmąją tradicinių piršlybų dieną, kai tikėta, jog tądien tuokiasi paukšteliai.

„Labai gražu, — tarė sau Viljamas Sesilis, žvilgtelėjęs į saulę, pakilusią kone virš galvos. — Pusė dienos iššvaistyta, o rūmuose manęs laukia kalnas laiškų. Kertu lažybų, iš Škotijos prastos naujienos, o karalienė vis dar nesiryžta skirti pinigų savo tikėjimo broliams paremti, nors tie meldžia mūsų pagalbos ir ne be priežasties klausia, ką darome: juk apleidžiame juos, kai pergalė taip arti.”

Jis įsižiūrėjo atidžiau. Kai vedė Elžbietą šokio žingsneliu, Roberto Dadlio ranka buvo ne ten, kur jai derėjo būti — ant karalienės nugaros, bet ant liemens. O ji anaiptol nestovėjo tiesiai, kaip visuomet, bet akivaizdžiai buvo į jį atsišliejusi. „Galima sakyti, ilgesingai”, — pagalvojo jis.

Sesilis iškart susirūpina karalienės reputacija ir vedybų planais. Apsidairė. Laimė, aplink draugai: Noliai, Sidniai, Persiai. Irzlus karalienės dėdė, Norfolko hercogas, nesidžiaugia matydamas savo giminaitę kito vyro rankose it pakelės užeigos mergužėlę, bet jis vargu ar praneš apie tai Habsburgų ambasadoriui. Pokylyje gali būti šnipinėjančių tarnų, tik jų žodis mažai reiškia. Visi žino, jog Elžbieta ir Dadlis artimi draugai. Akivaizdus susižavėjimas tarp dviejų jaunuolių nedaro nieko bloga.

„Vis dėlto, — tyliai pasakė sau patarėjas, — vis dėlto, privalome ją ištekinti. Jeigu ji leisis sugundoma, mes saugūs, nes Dadlis vedęs ir tegali įžiebti ugnį, kuriai lemta išsikvėpti. Bet jeigu Elžbietos dėmesį patrauks vienišas vyras? Jeigu Dadlis sužadins jos geismus, o tada pasirodys koks nors gudrus jaunas, dailus ir laisvas paukštytis? Kas, jeigu ji sugalvos ištekėti iš meilės ir paminti Anglijos politiką dėl mergaitiškų užgaidų? Geriau jau ištekinti ją, ir greitai.”

Emė laukė pasirodant Roberto.

Visi namai laukė sero Dadlio.

— Ar esi tikra, kad jis pažadėjo atvykti nedelsdamas? — antrą gegužės savaitę paklausė Viljamas Haidas savo sesers Elžbietos Odingsel.

— Juk pats matei tą laišką, — atsakė toji. — Iš pradžių tarnas parašė, kad jis užsiėmęs ir atvyks, kai tik galėsiąs, bet antrame sakinyje pasitaisė ir pažadėjo atvykti tuojau pat.

— Mano pusseserė iš Londono, kuri giminiuojasi su Seimurais, sako, kad jis visas dienas praleidžia su karaliene, — įsiterpė Alisa Haid. — Ji nuvyko pasižiūrėti į Šv. Jurgio dienos riterių turnyrą ir girdėjo kažką sakant, jog Robertas po antkrūtiniu jojo pasikišęs karalienės pirštinę.

Ližė gūžtelėjo.

— Jis yra vyriausiasis karalienės žirgininkas, savaime suprantama, kad ji jam palanki.

— Pono Haido pusseserė sako, kad tą vakarą jis plaukiojo su ja karališkoje baržoje.

— Kaip ir turėjo, pagerbtas tarp kitų, — nepasidavė Ližė.

— Gegužės šventės pusryčiams ji nuvyko į naujuosius jo namus Kju ir liko ten visai dienai.

— Žinoma, — ramiai atšovė Ližė. — Dvariškių pusryčiai gali užsitęsti kone perdien.

— Na, mano pusseserė porina, jog kalbama, kad karalienė niekada nepaleidžia sero Roberto iš akių. Jis kartu su ja visą dieną, o vakare abudu šoka. Kalba, kad netgi karalienės giminaitis, Norfolko hercogas, prisiekė Robertą nudėti, jeigu šis suteptų Elžbietos garbę. O jis tai tikrai lengvai nesišvaistytų tokiais grasinimais.

Ližė pažvelgė į savo brolienę nei seseriškai, nei šiltai.

— Panašu, kad jūsų pusseserė gerai informuota, — tarė ji suirzusi. — Bet jūs galite jai priminti, kad seras Robertas yra vedęs vyras, kad ruošiasi nusipirkti žemės savo pirmiems namams su žmona ir tai nutiks ryt poryt. Priminkite jai, kad jis vedė žmoną iš meilės ir jie planuoja gyvenimą kartu. Dar galite pasakyti, kad tarp rūmininko meilės, kuri yra ne kas kita kaip eilės, dainos ir vaidinimai, idant įtiktų karalienei, ir tikro gyvenimo — platus kaip pasaulis skirtumas. Ir tai jūsų pusseserei derėtų prikąsti liežuvį, užuot nešiojus gandus apie kilmingesnius už save.

Ispanų ambasadorius grafas Ferija, be galo išvargintas Elžbietos piršlybų, kurias atliko savo šeimininko, Ispanijos karaliaus Pilypo, vardu, suprato, jog negalės stebėti jų antrą kartą, tik atliekamų su kitu ambasadoriumi ir pretendentu į sužadėtinius — Habsburgų erchercogu. Pagaliau Pilypas, atsakęs į jo prašymus, sutiko pakeisti jį kitu ambasadoriumi — nuovokiuoju vyskupu de Kvadra. Grafas Ferija, vos įstengdamas nuslėpti palengvėjimą, paprašė Sesilio leisti jam atsisveikinti su Elžbieta.

Patyręs ambasadorius ir jaunoji karalienė buvo seni priešai. Jis buvo ištikimiausias karalienės Marijos Tiudor patarėjas ir nuolat viešai patarinėjo jai nubausti mirtimi savo nenuoramą netikrą seserį. Tai jo šnipai nešė įrodymus, kad Elžbieta susimokiusi su anglų maištininkais, kad rezga planus su prancūzų šnipais, tariasi su magu daktaru Di, bet kuo, kas išdavyste, kitašalių armija ar burtais nuverstų jos seserį.

Jis buvo geriausias ir ištikimiausias Marijos draugas, pamilo ir vedė artimiausią jos freiliną Džeinę Dormer. Karalienė Marija nebūtų išleidusi savo mylimos bičiulės už nieko kito, tik už ispanų ambasadoriaus, ir savo mirties patale juos pati palaimino.

Paklusdamas tradicijai, grafas atvežė savo žmoną į rūmus atsisveikinti su karaliene, ir Džeinė Dormer, aukštai iškelta galva dar kartą įžengė į Vaitholo rūmus, po to, kai pasibjaurėjusi išėjo iš jų Elžbietai paveldėjus karūną. Tapusi ispanų grafiene, papilnėjusiu nuo nėštumo juosmeniu Džeinė Dormer grįžo malonėti ištarti sudie. Kaip tyčia, pirmas žmogus, su kuriuo susitiko akis į akį rūmuose, buvo pažįstamas — karaliaus juokdarys Viljamas Somersas.

— Vaje, Džeine Dormer, — šiltai pasisveikino jis, — ar turėčiau kreiptis į jus mano puikioji grafiene?

— Gali vadinti mane Džeine, — atsakė ji. — Kaip visuomet. Kaip sekasi, Vili?

— Linksma, — atsakė tas. — Šitas dvaras mėgsta linksmintis, bet aš drebu dėl savo posto.

— O? — nustebo ji.

Dama, lydinti Džeinę, stabtelėjo išklausyti pokšto.

— Kam samdyti kvailį rūmuose, kur kiekvienas vaidina kvailį? — paklausė jis.

Džeinė garsiai nusijuokė. Dama sukikeno.

— Geros tau dienos, Vili, — maloniai palinkėjo Džeinė.

— Aha. Pasiilgsite manęs savo Ispanijoje, — atsiliepė tas. — Bet nieko daugiau, ar ne?

Džeinė papurtė galvą.

— Su geriausia, kas buvo Anglijoje, atsisveikinome lapkritį.

— Tegu ilsisi ji ramybėje, — tarė Vilis. — Nelaiminga karalienė.

— O šita? — paklausė jo Džeinė.

Vilis nusijuokė.

— Ji paveldėjo savo tėvo sėkmę, — dviprasmiškai suraitė jis, nes Džeinė buvo įsitikinusi, kad Elžbieta yra Marko Smitono, muzikanto su liutnia, vaikas, kurio sėkmė išseko ant kankinimų suolo, o vėliau, kai jis pakibo kartuvėse, visai išgaravo.

Džeinė, išgirdusi tą slaptą išdavikišką kalambūrą, nušvitusiu veidu nusekė paskui freiliną į karalienės priimamąjį.

— Palaukite čia, grafiene, — staiga tarė dama ir palydėjo moterį į priešsalį. Džeinė įsispendė ranka į nugarą ir atsirėmė į palangę.

Kambaryje nebuvo jokios kėdės ar suolelio, negalėjai prisėsti ant palangės, nebuvo netgi stalo, į kurį galėtum atsišlieti.

Minutės slinko. Pabudusi iš žiemos miego vapsva pasidaužė į švinu suklijuotą stikliukų langą ir nutilo. Pajutusi maudimą nugaroje, Džeinė perkėlė svorį ant kitos kojos.

Patalpa buvo tvanki, skausmas iš strėnų persimetė į blauzdas. Džeinė pamankštino kojas, paspyruokliavo ant pirštų, bandydama palengvinti skausmą. Pilve vartėsi ir bakino vaikelis. Uždėjusi ranką ant korsažo, ji priėjo prie lango. Pažvelgė į vidinį sodelį. Vaitholo rūmai — pastarų ir kiemų labirintas, šiame kiemelyje augo nedidelis riešutmedis, aplinkui kurį prisėsti kvietė lenktas suolelis. Džeinei matant pažas ir tarnaitė stabtelėjo penkioms brangioms minutėms pasikuždėti ir išsiskyrė į skirtingas puses.

Džeinė šyptelėjo. Šitie rūmai buvo jos, mylimiausios karalienės freilinos, namai, ir ar tik ne prie to paties suolelio ji susipažino su ispanų ambasadoriumi. Smagus, nors ir trumpas tai buvęs laikotarpis, viena vasara tarp karalienės vestuvių ir džiugaus pranešimo, kad ji laukiasi. Tada rūmuose buvo smagu: juose telkėsi dėl paveldėtojo garantuota, Ispanijos sujungta viso pasaulio valdžia, o karalystę valdė moteris, pagaliau tapusi tuo, kuo norėjo būti.

Džeinė gūžtelėjo. Viskas baigėsi karalienės Marijos nusivylimu ir mirtimi, o dabar guvi apgavikė sesuo sėdi jos vietoje, naudojasi savo padėtimi, kad įžeistų sesers freiliną šitaip nemandagiai versdama laukti. Džeinė pagalvojo, kad tai karalienės vardo nevertas niekingas kerštas mirusiajai.

Kažkur rūmuose sumušė laikrodis. Ji ketino aplankyti karalienę prieš pietus ir jau sugaišo pusvalandį. Nuo alkio jai svaigo galva. Džeinė vylėsi, kad sugebės neapsijuokti nualpusį priimamajame, kai pagaliau bus pakviesta.

Ji laukė. Praslinko dar kelios minutės. Džeinė svarstė, ar negalėtų tiesiog išsmukti nieko nesakiusi. Bet ne, tai būtų toks ispanų ambasadoriaus žmonos įžeidimas karalienei, kad galėtų kilti tarptautinis konfliktas. Tačiau toks ilgas delsimas, savo ruožtu, buvo įžeidimas Ispanijai. Džeinė atsiduso. Matyt, Elžbieta vis dar kupina pagiežos, jeigu rizikuoja įžeisti tokią nereikšmingą asmenybę kaip ji.

Pagaliau durys prasivėrė. Dama atrodė labai sutrikusi.

— Prašau man atleisti. Gal malonėsite eiti čia, grafiene? — mandagiai tarė ji.

Džeinė žengė žingsnį ir jai apsisuko galva. Ji suleido nagus į delnus, kad skausmas prablaivintų protą, priverstų pamiršti sopančią nugarą. „Jau nebeilgai, — tarė ji sau. — Ji nedrįs ilgiau laikyti mane stačią.”

Elžbietos priimamasis buvo tvankus ir pilnas žmonių. Dama vedė ją pro minią, bet tik nedaugelis nusišypsojo, išvydę Džeinę, kadaise visų mėgstamą karalienės Marijos damą. Pro erkerį krentančioje akinančioje saulės šviesoje stovėjo Elžbieta ir įsitraukusi į pokalbį su Slaptosios tarybos patarėju, rodės, nepastebėjo viešnios. Dama privedė Džeinę prie pat karalienės. Ir vėl jokios reakcijos. Džeinė toliau laukė stovėdama.

Pagaliau Elžbieta baigė gyvą pokalbį ir apsidairė.

— A, grafienė Ferija! — sušuko ji. — Tikiuosi, nepriverčiau jūsų laukti?

Džeinė karališkai nusišypsojo.

— Nė trupučio, — atsakė ji ramiai, nors galva jau tvinksėjo, o burna perdžiūvo. Ji labai bijojo nualpti prie Elžbietos kojų, tik ryžtas laikė ją ant savų.

Elžbietos veido ji negalėjo įžiūrėti, nes į akis spigino akinanti šviesos siena, bet ji nepamiršo tos erzinančios šypsenos ir neramių juodų akių.

— O, jūs laukiatės, — maloniai pastebėjo Elžbieta. — Gimdysite po kelių mėnesių?

Dvariškiai tyliai aiktelėjo. Gimdymas po kelių mėnesių reiškė, jog vaikas buvo pradėtas prieš tuoktuves.

Džeinės ramus veidas net nevirptelėjo.

— Rudenį, jūsų didenybe, — tvirtai atsakė ji.

Elžbieta nutilo.

— Atėjau atsisveikinti, karaliene Elžbieta, — mandagiu lediniu tonu pasakė Džeinė. — Mano vyras grįžta į Ispaniją, aš vykstu su juo.

— O, taip, dabar jūs ispanė, — mestelėjo Elžbieta, lyg kalbėtų apie kokį nors užkratą, kurį pasigavo dama.

— Ispanė grafienė, — ramiai atsiliepė Džeinė. — Taip, po paskutinio mūsų susitikimo mūsų abiejų statusas pasikeitė, jūsų didenybe.

Tai buvo apgalvotas priminimas. Džeinei teko matyti Elžbietą ant kelių, raudančią ir atseit atgailaujančią prieš seserį, matė ją išpurtusią nuo ligos, apkaltintą išdavyste ir įkalintą namuose, susirgusią iš baimės, maldaujančią ją išklausyti.

— Na, tai linkiu jums gero kelio, — nerūpestingai atsakė Elžbieta.

Džeinė grakščiai pritūpė iki pat žemės — niekas nebūtų įtaręs, kad ji ant sąmonės netekimo ribos. Kai išsitiesė, kambarys ėmė plaukti prieš akis, bet ji atatupsta, žingsnelis po žingsnelio atsitraukė nuo sosto aukštai iškelta galva, su šypsena, pasikėlusi prabangią suknią, kad neužmintų raudonais aukštakulniais bateliais. Apsisuko tik apsiekusi duris. Tada paleido sijoną ir išėjo daugiau neatsigręždama.

— Ką ji padarė?! — pareikalavo pakartoti Sesilis susijaudinusią Leticiją Nol, kurią buvo pasamdęs pranešinėti apie tai, kas vyksta privačiuose karalienės kambariuose.

— Privertė ją laukti gerą pusvalandį, o tada padarė užuominą, jog ji pastojo prieš vestuves, — dusdama sušnibždėjo Leticija.

Jie susitiko tamsiu medžiu išmuštame Sesilio darbo kabinete. Langinės buvo uždarytos, nors už lango — pats vidurdienis, prie durų rymojo patikimas vyras, o kitiems lankytojams kambariai buvo neprieinami.

Seras Viljamas suraukė antakius.

— O ką Džeinė Dormer?

— Ji laikėsi kaip karalienė, — atsakė Leticija. — Kalbėjo maloniai, nusilenkė — kad būtumėte matę jos reveransą! — ir išėjo tarsi visus mus niekindama, nors nepasakė prieš nė žodelio. Paliko Elžbietą kvailės vietoje.

Sesilis susiraukė.

— Galvokite, ką kalbate, panele, — griežtai tarė jis. — Būčiau išplaktas, jeigu pavadinčiau savo karalių kvailiu.

Leticija nulenkė bronzinę galvutę.

— Ar Elžbieta ką nors pasakė Džeinei išėjus?

— Burbtelėjo, kad Džeinė priminė jai sugižėlę seserį ir, laimė, kad jos laikai jau praėjo.

Sesilis linktelėjo.

— Replikų buvo?

— Ne! — sukunkuliavo iš jaudulio Leticija. — Visus taip šokiravo, kad Elžbieta gali būti tokia... tokia... — Mergina nesugalvojo, kaip apibūdinti karalienę.

— Kokia?

— Tokia bjauri! Tokia storžievė! Tokia žiauri! Ir dar su tokia puikia moterimi! Nešiojančia kūdikį! Ir dar Ispanijos ambasadoriaus žmona! Koks įžeidimas Ispanijai!

Sesilis linktelėjo. „Stebėtinai neprotingas poelgis tokiai susitvardančiai moteriai, — pagalvojo jis. — Ko gero, kokio nors seno moteriško konflikto, užsitęsusio ne vienerius metus, atgarsis. Elžbietai visai nebūdinga šitaip vulgariai demonstruoti savo valdžią“.

— Manau, patirsi, kad ji gali būti labai bjauri, — tepasakė merginai. — Ir pasistenk niekuomet nesuteikti dingsties.

Tai išgirdusi Leticija pakėlė galvą. Juodos jos akys, Boleinų akys, įsmigo tiesiai į jį. Pasitaisiusi bronzinius plaukus po gobtuvu, ji nusišypsojo gundančia jausminga Boleinų šypsena.

— Kaip to išvengti? — skambiai paklausė. — Elžbietai užtenka pažvelgti į mane, kad imtų nekęsti.

Vėliau tą vakarą Sesilis įsakė atnešti naujų žvakių ir atvilkti rąstą į židinį. Jis rašė savo senam bendrininkui, serui Džeimsui Kroftui. Seras Džeimsas gyveno Bervike, bet karalienės patarėjas nusprendė, kad atėjo laikas jam apsilankyti Perte.

Škotija yra dėžutė su titnagu ir pintimi,

Parašė jis kodu, kuriuo pradėjo naudotis su seru Džeimsu, kai Marijos Tiudor šnipų tinklas ėmė perėminėti jų korespondenciją,

o Džonas Noksas yra kibirkštis, įžiebsianti ugnį.

Pavedu jums nuvykti į Pertą ir tiesiog stebėti. Turite atsidurti ten anksčiau, nei atvyks karalienės regentės pajėgos. Spėju, kad pamatysite Džoną Noksą, entuziastingoje minioje skelbiantį laisvę Škotijai. Noriu žinotu kaip karštai jis kviečia ir kokio palaikymo sulaukia. Turite paskubėtu nes karalienės regentės vyrai gali jį suimti. Jis ir protestantai škotų lordai prašė jūsų pagalbos, bet prieš siundydamas karalienę noriu žinotu kas jie per žmonės. Pasikalbėkite su jais, įvertinkite. Jeigu jie švęs pergalę nukreipdami visą šalį prieš prancūzus, susivienydami su mumis, juos galima paskatinti. Negaišdami man praneškite. Žinios čia svarbiau už auksą.